Agonija politikos užribyje

Užmarštin grimztančios politinės partijos ir jų lyderiai nepraranda vilties prisikelti, tačiau neįstengia pelnyti buvusio populiarumo.

„Politinis lavonas“

Apie aukščiausiojo rango „politinius lavonus“ Lietuvoje vėl pradėta kalbėti, kai pirmosios Europoje prezidento apkaltos metais Rusijos verslininkas Jurijus Borisovas, negavęs žadėtos tuomečio prezidento Rolando Pakso paramos, pagrasino jį sunaikinti politiškai.

R. Pakso įsipareigojimai J. Borisovui, duoti mainais už finansinę paramą per rinkimus, buvo kertiniai kaltinimai prezidentui, kuriuos, pasitelkęs paskubomis iššauktą Konstitucijos dvasią, suformulavo Konstitucinis Teismas (KT).

Ilgainiui dauguma kaltinimų R. Paksui subliūško, tačiau demokratiškai išrinkto prezidento nušalinimas 2004 metų balandžio 6 dieną teisiškai politikui užkirto kelią ateityje eiti valstybines pareigas, reikalaujančias priesaikos.

R. Paksas netrukus padavė Lietuvą į Europos Žmogaus Teisių Teismą (EŽTT) Strasbūre. Po ilgų svarstymų EŽTT paskelbė palankų R. Paksui sprendimą – KT nuosprendis pažeidžia Visuotinės Europos žmogaus teisių konvencijos įtvirtintą piliečio teisę rinkti ir būti išrinktam.

Lietuva dar tebesprendžia, kokiomis teisinėmis priemonėmis įgyvendinti šį EŽTT nutarimą. Ar reikia keisti Konstituciją, ar prašyti naujo KT vertinimo, ar apskritai atsisakyti vieno pagrindinių Europos Sąjungos dokumento vykdymo ir denonsuoti konvenciją.

Kol kas neaišku, kaip bus užtikrinta R. Pakso teisė būti išrinktam į atstovaujamąją valdžią Lietuvoje. R. Pakso vadovaujama partija „Tvarka ir teisingumas“ per 2007 metų savivaldos rinkimus laimėjo daugiausia mandatų Vilniaus mieste. Nuo 2009-ųjų birželio politikas atstovauja Lietuvai Europos Parlamente.

Nusipelnė gyventi geriau

R. Pakso vadovaujamą partiją palaiko nemaža dalis rinkėjų. Užtat visišku pralaimėjimu galima laikyti kito, nors ir laikinai prezidento pareigas po apkaltos ėjusio Artūro Paulausko bei jo vadovaujamos Naujosios sąjungos (NS) – socialliberalų išnykimą iš politinės arenos.

Populistiniu šūkiu „Nusipelnėme gyventi geriau“ apsiginklavęs buvęs generalinis prokuroras sužibėjo per prezidento rinkimus 1997 metais, kai nesmarkiai nusileido Valdui Adamkui. Po trejų metų socialliberalams iškovojus beveik 20 proc. balsų Seimo rinkimuose, A. Paulauskas išrinktas parlamento pirmininku.

A. Paulausko ir jo partijos populiarumas bei rinkėjų simpatijos seko. Per pastaruosius savivaldybių rinkimus šių metų vasarį visoje Lietuvoje NS surinko 3,5 proc. balsų ir gavo 52 mandatus savivaldybėse.

Praėjusią savaitę paskelbta, kad tryliktaisiais gyvavimo metais iš politinio spektro pasitraukia NS, kuri įsilieja į Lietuvoje vienos populiariausių Darbo partijos (DP) gretas. Kalbama, kad A. Paulauskui pažadėta garbinga partijos pirmininko pavaduotojo vieta. Partijų susijungimas, kai didesnės ir įtakingesnės politinės jėgos prisivilioja smulkesniąsias, Lietuvoje anaiptol ne naujovė.

Mykolo Romerio universiteto docentas Gintaras Aleknonis nelinkęs to vadinti susijungimu. „Partijų jungimąsi vertinu kaip didėjimą, jų jungimasis, manau, yra teigiamas reiškinys. DP ir NS jungimasis nėra dviejų partijų susibūrimas: keli partijos nariai, įtakingesni ir žinomesni, įstoja į DP ir galbūt mėgina prasiveržti į valdžią per kitą partiją. Sunku pasakyti, kaip toliau klostytis likimas, nes dviejų centrų partijoje negali būti“, – prognozavo G. Aleknonis.

Kalbėdamas apie A. Paulausko politines perspektyvas G. Aleknonis buvo griežtas: „Tai vieno žmogaus politinis gelbėjimas.“

Tarsi reanimobilyje

Ne mažiau įspūdinga, spalvinga ir intriguojančiai vaizdinga buvo ir kito populisto, žymaus Lietuvos pramoginių televizijos ir radijo laidų vedėjo, prodiuserio Arūno Valinsko politinė agonija. Jis nusirito ir nuo populiarumo viršūnės, ir nuo vieno aukščiausiųjų šalies postų kėdės.

Tarsi Vinco Kudirkos ir Jono Basanavičiaus laikų šauklys, A. Valinskas kilniai kvietė tautą prisikelti, o dabar iš inercijos kybo valdžioje, vargu ar aiškiai matydamas savo politinės ateities perspektyvas ir nepraleisdamas progos paerzinti trapią valdančiąją koaliciją.

Charizma trykštantis lyderis nenustoja optimizmo ir cituoja amerikiečių rašytoją Marką Twainą: „Gandai apie mano mirtį – gerokai perdėti!“ Jis viliasi, kad 2012 metų Seimo rinkimams pavyks suburti liberalus ir suformuoti konsoliduotą ir stiprią centro jėgą.

G. Aleknonio teigimu, lyderio asmeninis žavesys ir patrauklumas patinka masėms. „Žmonės žavisi partijos lyderiu, bet norėtųsi, kad jie žavėtųsi ir idėjomis“, – kalbėjo docentas. Jis pateikė dar vieną paralelę: „Tarkime, Artūras Zuokas išeina iš liberalų ir daug kas toje partijoje subyra. Jei pasitrauktų R. Paksas, nežinau, kiek ilgai dar ta jo partija tvertų“, – sakė G. Aleknonis.

Šatrijos nuokalnė

Kazimieros Prunskienės išskirtinis bruožas yra ne vien ilgas KGB šleifas, bet ir daugybė partijų, kurias būrė ir kūrė pirmoji nepriklausomos Lietuvos ministrė pirmininkė, vadinta gintarine ledi.

Nuo 1995 metų K. Prunskienė skynėsi kelią į valdžią vadovaudama Lietuvos moterų partijai. Po trejų metų partija pakoregavo pavadinimą – tapo Naujoji demokratija-Moterų partija su K. Prunskiene priešakyje. 2000 metais ji vėl persikrikštijo – tapo Naujoji demokratija.

Dar po metų K. Prunskienės vadovaujama politinė jėga susijungė su Valstiečių partija ir tapo Valstiečių ir Naujosios demokratijos sąjunga. 2005 metais K. Prunskienės partijos pavadinimą papildė tarpukariu populiari liaudininkų sąvoka, kol galop, artėjant prie paskutinės triuškinamos nesėkmės, savivaldybių rinkimus K. Prunskienė pralaimėjo būdama Lietuvos liaudies partijos pirmininke.

Tokios metamorfozės atkreipė politikos apžvalgininko Vladimiro Laučiaus dėmesį. Jis pažymi K. Prunskienės atkaklumą ir ryžtą kovojant dėl išlikimo valdžioje. „Jau anksčiau stebindavo jos populiarumas, neproporcingas partijų kaitaliojimas. Kažkoks blaškymasis, turint vienintelį tikslą būti pačiai kad ir neaiškios politinės jėgos vadove“, – kalbėjo V. Laučius.

Politikos apžvalgininkas sakė nemanąs, kad K. Prunskienės sąsajos su KGB ir aiški politinė orientacija į Rusiją dar gali patraukti rinkėjų dėmesį. „Abejoju, ar jos flirtas su Rusija pridės jai pagarbos ir pasitikėjimo visuomenėje. Žodis „atsibodo“ gal šiek tiek netinka, bet politikė nepasako nieko naujo, svaraus, jai trūksta idėjų, tad galbūt būtų pats laikas trauktis iš politikos – ji pati turėtų tai suprasti“, – kalbėjo apžvalgininkas.

Nesugeba nei prisikelti, nei pasitraukti

„Politikoje kaita yra natūralus, geras ir reikalingas dalykas. Pas mus politikai nemoka keistis. Jie nemoka pasitraukti iš politikos“, – apibendrino G. Aleknonis. Pasak jo, Vakarų demokratijos tradicijoje gausu pavyzdžių, kai dėl idėjos ir dėl savo reputacijos politikai kartais trumpam, kartais ilgesniam laikui pasišalina iš aktyvios veiklos.

Visuomenės nuomonių ir rinkos tyrimų centro „Vilmorus“ direktorius Vladas Gaidys jau ne pirmus metus stebi staigius politikų populiarumo šuolius ir ne mažiau dramatiškus reitingų nuopolius. Sociologas lygina politiką su sportu. Jo pastebėjimu, susigrąžinti prarastą populiarumą būna beveik neįmanoma.

„Žodis „užribis“ turi tam tikrą vertybinį atspalvį, tad nelabai norėčiau jį vartoti. Kas vakar buvo užribyje, šiandien gali būti centre. Politika gal tuo ir įdomi, kad truputį primena sportą: rungtynės, čempionatai, komandos, kapitono asmeninis gyvenimas ir pasitraukimas nuo scenos – visko būna“, – sakė V. Gaidys.

„Kiekvienas politikas, net ir pasitraukęs iš politikos, svajoja, kad štai susiklostys tokios aplinkybės ir aš atgimsiu kaip feniksas iš pelenų, – konstatavo G. Aleknonis. – Norėjimas būti politiku, norėjimas būti visada priekyje ir neatsižvelgti į pralaimėjimus pas mus ir gimdo tokius politikos nevykėlius, kurie vaidina, kad yra politikoje“, – sakė G. Aleknonis.