Dainuoti duetu su mokiniais jums įprasta. Bet šįsyk scenoje esate su savo dukra. Ar yra skirtumas, Rosita, kai dainuojate su mokiniu, ir kai – su Agneta?
Agnetos nereikia mokyti. Labai gerai žinau, kaip ji dainuoja. Agnė turi pakankamai patirties, gerą klausą, skonį ir supratimą apie dainavimą. Galiu jai tik padėti, kai reikia patarimo. Paprastai Agneta pati pajaučia, kad to reikia, ir paklausia. Per daug nekišu nagų, nesinori nušlifuoti prigimtinio deimantinio Agnės balso skambesio. Mano pareiga tik laiku pakišti dukrai petį, kai jai to reikia.
Žinome, kad dainininkė ir muzikos pedagogė Rosita Čivilytė – pakankamai užimtas žmogus. Kaip atsitiko, Rosita, kad sutikote dalyvauti „Žvaigždžių duetuose“?
Šiek tiek užsisėdėjau savo pedagoginiame darbe, jaučiuosi dar ne viską išsakiusi scenoje. Kad ir kai būtų, dainuoti norisi visada. Ar su maestro Gintaru Rinkevičiumi, ar solo, ar „Duetuose“...
Judviejų duetas sulaukia daug liaupsių ir puikių komisijos vertinimų. O žiūrint į Agnetą atrodo, kad ji kokį dešimtį metų dainuoja – jaučiasi lyg žuvis vandenyje.
Agneta: Nė pati nesitikėjau, kad taip laisvai jausiuosi. Kita vertus, gal ir nereikėtų stebėtis: esu užaugusi scenoje. Nuo pat mažų dienų per mamos repeticijas bėgiodavau užkulisiuose. Ir ne tik ten. Prisimenu, kad operatoriai kartais leisdavo ir prie pulto atsisėsti. Kokia tada būdavo laimė...
Rosita: Žiūriu dabar pro langą ir matau buvusį „Lietuvos“ viešbutį, kuriame Agneta, būdama ketverių ir penkerių metų, per mano repeticijas miegodavo ant pramoginių šokių drabužių krūvos. Ne kartą yra buvę, kad po repeticijų pradedu žvalgytis, kurgi mano vaikas, – juk laikas namo, – ir randu ją miegančią tarp šokėjų suknelių. O ar prisimeni, Agne, kaip kartą pakliuvai į pirmuosius laikraščių puslapius Jaltoje?
Agneta: Kur čia pamirši... Man tada buvo turbūt dešimt metų, o tu tada laimėjai pirmąją vietą Jaltos festivalyje. Atsikeliame Jaltoje kitą rytą, išeiname į miestą, o visuose spaudos kioskuose – mūsų nuotraukos.
Rosita: Agneta tada negalėjo atsistebėti, kaip tai suprasti, kodėl nuotraukose ji. Juk nieko neveikė, tik sėdėjo tribūnoje. Ir iš tiesų nuotraukose ji – sėdi tribūnoje ir labai rimtai stebi, kaip scenoje repetuoja jos mama.
Agneta: Tikrai nesupratau, kodėl visos vitrinos nusagstytos ne tik mamos, bet ir mano nuotraukomis. Tai buvo pirmas kartas, o paskui jau pripranti prie visų šitų dalykų. Turbūt dėl to ir scenoje, kurioje vaikystėje miegodavau, dabar pasijutau visiškai sava, lyg nebūčiau nuo jos nė nulipusi. Tarsi tai būtų ta pati mano vaikystės pagalvė.
Tai reiškia, kad Agneta sugrįžo į pradžių pradžią?
Rosita: Manau, kad daug kas gyvenime kartojasi.
Agneta: Tikrai dar nežinau, ar apskritai kada pradėsiu muzikuoti, ir apie dainininkės karjerą dar negalvoju, bet kad tai, ką dabar darau, yra mamos perduota estafetė, – nepaneigsi. O jei dar su mumis kada nors uždainuotų ir mano sesė – mažoji Patricija, būtų fantastiška.
Patricija dar nedainuoja?
Rosita: Ji kol kas tik niūniuoja.
Agneta: Mažoji mano sesutė lanko šokius. Toje pačioje „Showmakers“ akademijoje, kur mama dėsto muzikos pagrindus, bet vokalo klasės durų Patricija kol kas nevarsto. Įsivaizduoju, kad dabar, kai jai jau keturiolika, turėtų jaustis panašiai, kaip ir aš, kai buvau paauglė. Tada man visi sakė, visur tik ir tegirdėjau, kad turėčiau dainuoti. Tai ir gąsdino, kad kažką privalau daryti, nes mama tai daro: turiu būti dainininke ir niekuo kitu, nes mama garsi atlikėja. Visa laimė, kad mamai taip neatrodė – ji niekada manęs nevertė nieko daryti prieš savo norą. Žinau, kad mama tiek pat pagarbiai atsižvelgs ir į sesers valią. Tik pati Patricija apsispręs, ką ji norėtų daryti – šokti, dainuoti, siūti...
Ką apskritai šiuo metu veikiate, Agneta?
Dirbu kūrybos namuose „Elitaz“ ir jaučiuosi tikrai puikiai. Pradėjau čia dirbti ir iš karto supratau, koks vis dėlto man artimas pramogų ir televizijos pasaulis. Iš pradžių įmonėje daugiau dirbau komercijos srityje – buvau komercijos vadovė, bet dabar ėmiausi didesnio pasitikėjimo ir kompetencijos reikalaujančių pareigų: vykdomosios prodiuserės ir tarptautinių ryšių koordinatorės. Baigusi studijas bandžiau ieškotis kitų gyvenimo kelių nei mano mama, bandžiau bėgti nuo pramogų pasaulio, bet, matyt, nei nuo savęs, nei nuo savo likimo, nepabėgsi...
Kas scenoje sunkiausia, ko dar reikėtų Agnetai mokytis?
Agneta: Sunkiausia priprasti prie scenos jaudulio. Kaskart, kai reikia išeiti į sceną, jaudulys tiesiog žudo. O juk dėl streso galiu nustoti intonuoti, galiu pamiršti žodžius, sceninius judesius. Tada griebiu mamą už rankos, bandau pasisemti iš jos ramybės, energijos. Nugalėti jaudulį – nėra paprasta. Tai didžiulis darbas, mama turi daugiau nei 20 metų patirties, o aš dar tik pradedu mokytis.
Rosita: Scenos jaudulį prisijaukinau jau seniai, bet tai – ne vienų metų darbas. Kita vertus, jaudulys scenos žmogui priduoda ir savotiško žavesio, daugiau gyvybės. Kai eini į sceną ir jaudiniesi – nėra blogai, baisiausia, kai eini į ją visai abejingas. Šito scenoje neturėtų ir negali būti.
Rosita, jūs jau tiek metų scenoje. Ar nebuvote nuo jos pavargusi?
Buvau, ne kartą. Kad ir šį rytą. Agnė atvažiavo manęs pasiimti į „Žvaigždžių duetų“ filmavimą, o aš jai sakau: „ Dar nieko nedariau, o jau jaučiuosi pavargusi.“ Kai mintimis sugrįžtu į praeitį, kai pro akis pralekia muzikinis gyvenimas, tada visa esybe pajuntu, kiek daug įdėta fizinio ir psichologinio triūso, didžiulės atsakomybės. Visa puokštė sudėtingų emocijų, už kurias sumokėta tikra kaina. O dabar, kai man jau 47-eri, leidžiu sau pasijusti pavargusiai – tuomet nuo visko, kas vargina, tiesiog pabėgu. Išvažiuoju į sodybą. Jau ir mano draugai, kolegos kartais primena: „Žadėjai pakvieti į svečius, pagaminti skanią vakarienę. Nepakvietei.“ Bet ką daryti, jei man norisi pabūti vienai. Manau, tai normalu. Anksčiau ar vėliau visi pasigendame ramybės, norime ištrūkti iš amžino šurmulio, bėgimo. Trokštu dainuoti, bet noriu ir pabūti vienumoje pati su savimi, su dukromis.
Turbūt „Žvaigždžių duetai“ suteikė galimybę dažniau matytis su Agneta?
Rosita: Viena kitai laiko visada atrandame. Užtai taip ir laukiu išeiginių. Dažnai abi jau iš anksto planuojame mudviejų pasimatymus, kad ir per vakarienę. Man labai svarbu matyti Agnę, svarbu jausti. Labai pasiilgstu, man jos trūktų, jei nematyčiau ilgesnį laiką.
Agneta: Pasimatyti su mama man – šventas reikalas. Neįsivaizduoju tokių tėvų ir vaikų santykių, kai susitinkama kartą per mėnesį arba rečiau Apskritai manau, kad mūsų trijulę – mamą, mane, Patriciją – jungia daugiau nei šeimos saitai. Esame stipriai viena nuo kitos priklausomos. Mums kone privaloma pasimatyti ir dažnai susiskambinti. Pastebėjau, kad mes kaip dvyniai ar tryniai, kurie vienas kitą jaučia ir numano, kuriuo laiku turėtų suskambėti telefonas.
Išoriškai esate abi labai panašios, o vidumi?
Agneta: Manęs kolegos ir pažįstami dažnai klausia, ar tikrai esu Rositos Čivilytės dukra. Sako: „Tavo mama visai kitokia. Ji pakankamai rami, išlaikyta, o tu juk bomba... “ Mane vadina bomba, torpeda ir panašiais vardais... Dar geriau, kai tie žmonės, kurie mane mato pirmą kartą, klausia, ar esu lietuvė. Jau įpratau būti tapatinama su portugale, brazile, iraniete, ispane. Panašių komplimentų sulaukiu visą gyvenimą. Net pati gerai nežinau, ar dėl to, kad esu ne šiaurietiško gymio, ar todėl, kad mano temperamentas toks... ne visai lietuviškas.
Rosita: Tu nuo pat vaikystės tokia buvai. Būdavo, žiūriu pro langą, kur gi ta mano Agnieška, o tai, ką pamatau, galiu įvardyti – „Agneta ir kiti“. Ji visuomet ir bet kokiomis aplinkybėmis sugebėdavo tapti lydere ir pirmauti. Tarsi būtų tam sutverta.
Rosita, esate pasakojusi, kad mama stengėsi jus visokeriopai saugoti ir apsaugoti. Įdomu, kaip auginote ir auklėjote Agnetą?
Rosita: Gyvenime, kaip ir scenoje, visada stengiuosi laiku pakišti Agnetai petį, į kurį ji galėtų atsiremti, kai jai to tikrai reikia. Turbūt visada leidau Agnetai daug daugiau pasireikšti, nei man leisdavo mano mama. Mačiau jos vidinį polėkį, kai ji tiesiog skrisdavo į dausas, o man reikėdavo tik laiku pagriebti ir sugrąžinti atgal į žemę. Dabar ji – tokia pati, tik jau suaugusi moteris ir sugeba laiku įsijungti apsaugos mechanizmą bei suvokti, kada laikas nusileisti iš savo dausų ir grįžti prie žemiškų reikalų.
Agneta: Dar buvau studentė, kai mama mane vieną išleido į Ameriką. Išvykau, galima sakyti, į niekur, Amerikoje turėjau pati susirasti darbą, kur gyventi. Ir nepražuvau, susiradau net du darbus ir gyvenamąją vietą. Esu labai dėkinga mamai, kad ji mane paleido, išleido, pasitikėjo ir tikėjo manimi. Galima sakyti, įstūmė į šaltą vandenį ir žiūrėjo, kaip išsikapstysiu. O tokie dalykai užgrūdina. Apskritai, mama man visada leido pačiai rinktis kelius, bandyti save išreikšti, kartais ir nudegti.... Ji tiesiog skatino mane viską spręsti pačiai. Niekada nesu girdėjusi iš jos lūpų: „Mergaitei negražu, netinka.“ Jei ką nors padarydavau ne taip, susėsdavome ir aptardavome. Kiek pamenu save, visada buvau laisvas paukštis.
Didelė laimė turėti suaugusią dukrą ir kartu draugę, tiesa?
Rosita: Iš tiesų, taip. Nepatikėsite, bet mes nė karto nebuvome susipykusios. Savo vaikams jaučiu didžiulę pagarbą. Man atrodo, kad pagarba negi svarbiau už meilę, nes tai man neleidžia nė vienos dukterų įžeisti, menkinti ar daryti kažkokį spaudimą. Kita vertus, Agneta mane verčia nuolat ką nors spręsti. Manau, kad tai abipusis procesas. Nuoširdžiai bendraujant tai grįžta su kaupu. Kai aš, septyniolikmetė, laukiausi Agnetos, daug kas norėjo, kad jos nebūtų, bet motiniškas instinktas – labai stiprus. Kai manęs klausdavo: „Dieve, vaikeli, kaip čia tau nutiko?“, net nesuprasdavau, apie ką kalbama. Dabar džiaugiuosi, kad visa tai įvyko būtent taip.
Į muzikos ir pramogų pasaulį atėjote labai jauna, Rosita. Ką patartumėte dukrai? Kam ji turėtų būti pasiruošusi, jei pasiryžtų eiti tuo pačiu keliu?
Rosita: Esu tos nuomonės, kad norint dainuoti, visų pirma, reikia turėti balsą, jį valdyti. Nuo to prasideda ir išsišakoja daug muzikinių galimybių. Aišku, šiandien tiek pasaulyje, tiek Lietuvoje yra pavyzdžių, kai dainininkas žinomas, nors ypatingu balsingumu nepasižymi. Pastaruoju metu vis dažniau akcentuojama charizma, bet aš manau, kad pirmiausia turi būti balsas, o tik paskui asmenybės žavesys. Kita vertus, charizma kartais suvokiama gana keistai. Manau, charizmatiškas žmogus – ne tas, kuris sugeba parodyti apnuogintą kūną, o tas, į kurį žiūri dainuojantį, ir tave domina, jaudina tai, kaip jis skleidžia muzikinę žinią, kaip ją perduoda. Charizma – tai prigimtinis dalykas, kurį, mano manymu, ir turi Agneta.
Turbūt nėra nė vieno scenos žmogaus, kuris nebūtų patyręs nusivylimų, kritimų ir pakilimų. Kas padėdavo įveikti sunkumus?
Rosita: Muzikinis gyvenimas iš tiesų yra pateikęs daug staigmenų, nusivylimų, bet aš su jais susidorodavau ir niekada nesinešiojau širdyje jokio pykčio. Ne paslaptis, kad Lietuvoje dainininkui, kuris dainuoja balsu, o ne daro iš to šou, nėra lengva. Ne kartą esu pasijutusi nelabai suprasta, įvertinta, bet dėl sėkmės, kuri mane lydėdavo, vis atsidurdavau festivaliuose, užsienio konkursuose, Rusijoje, kur būdavau įvertinta. Ir taip mano gyvenime atsirasdavo pusiausvyra: krisdavau ir vėl atsikeldavau. Tie kritimai ir pakilimai lydėjo visą gyvenimą.
Ar tiesa, kad asmeniniame gyvenime nukritus pakilti kur kas sunkiau nei karjeroje?
Kur kas sunkiau. Artimo žmogaus išdavystė, kuriuo visiškai pasitiki, o jis smogia į nugarą, sužeidžia labai skaudžiai. Ir keltis tada labai sunku. O jei tai pasikartoja ne kartą, tada ir vidinės jėgos apleidžia. Bet dėkoju Dievui ir savo dukterims, kurios yra mano pagrindinis variklis, niekada neleidžiantis nukristi taip giliai, kad negalėčiau atsikelti. Kad ir kas nutiktų, visada galvodavau apie jas. Nesvarbu, kaip beskaudėtų, žinojau, kad privalau keltis ir eiti vien dėl jų. Bet tai jau praeitis. Ilgą laiką to jau nebėra, nebesikartoja. Išmokau gyventi kitaip – kitaip jausti ir atpažinti žmones, nebeimti taip giliai į širdį.
Agneta, o kaip klostosi jūsų širdies reikalai?
Agneta: Gerai. Šiuo metu pastovaus draugo neturiu, bet bičiulių man netrūksta. O širdis niekada nebūna tuščia. Aš visada įsimylėjusi (juokiasi). Aišku, to išrinktojo, kuriam galėčiau atsiduoti visa esybe, dar nesutikau, bet tikiuosi...
Ko sau palinkėtumėte, Agneta?
Agneta: Surasti kertinę harmoniją gyvenime, kaip ją surandu muzikoje. Noriu, kad visi intervalai gyvenime derėtų kaip muzika. Noriu visko po lygiai, tiek išore, tiek vidumi.
Rosita: Oi, čia labai dideli norai...
Agneta: Bet tu mane pati mokei...
Pokalbio pabaigoje priminsiu, ką Agneta kartą yra sakiusi apie mamą: „ Ji visada įsimylėjusi, visada ant bangos...“ Pakartotumėte tuos žodžius dar kartą Agneta?
Agneta: Pasakysiu šiek tiek kitaip: jei mama įsimylėtų tuos, kurie ją įsimylėję, tai, manau, galėtų įsimylėti penkiolika kartų per dieną (juokiasi). Neperdedu, nes žinau, kiek mamą yra įsimylėjusių ir kaip dainininkę, ir kaip moterį.
Rosita: Tai mano problema. Atverti kažkam vartus ir uždegti žiburį – sudėtinga. Pasitikėjimas vyrais kritęs, bet nepražuvęs (juokiasi). Manęs pastaruoju visi teiraujasi: „ Pagražėjai, sulieknėjai, gal įsimylėjai?“ Gal ir reikėtų... Pavasaris ateina.
