Ir vieną, ir kitą versiją paneigti pasirodė sudėtinga.
Machinacijos su lietuvišku krauju
Atleiskit, Artūrai, jūs įtartinas. Du aukštojo mokslo diplomai, bet nei pagal vieną (mašinų technologo), nei pagal kitą (ekonomisto) įgytą specialybę nedirbote. Politikoje tik apšilote kojas ir sugrįžote į sceną. Ko ieškote?
Viskas gyvenime praverčia, ypač ekonomika ir fizika. Politikoje, tarkime, yra nemažai fizikos, scenos meno, o ekonomiką čia nustelbia piktybiškas kvailumas. Turiu galvoje tai, kad pozicija, kad ir kokios partijos būtų, Lietuvoje visada balsuoja prieš geriausią opozicijos pasiūlymą. Kai tai perpratau – o tam daug laiko nereikėjo – supratau, kad mano humoras žmonėms naudingesnis.
Ar jūsų žmona nemurma, kad būti politiku pelningiau?
Ne. Moterys netingi mąstyti ir supranta, kad humoras yra rimčiau.
Taigi juokiatės iš politikos?
Juoktis dera iš atskirų kvailelių, bet ne iš visos tautos. Menkinti save, deja, labai lietuviška, nors esame niekuo ne prastesni už kitus, nesame ir išskirtiniai. Korupcijos ir kitokių skandalų pilna ir kitur – Lenkijoje, Japonijoje, JAV. Ukrainiečiai savo Dūmoje surengia tokias peštynes, iki kurių mūsų Seimui toli. Esame normali pasaulio dalis, tačiau plakame save taip, kad net saldu.
Graužiamės, kad nesame tokie turtingi kaip švedai ar šveicarai.
Būtume, jei smegenų turėtume daugiau, o godumo – mažiau. Kai kas tuo pasinaudojo ir mūsų kraują ėmė reguliuoti iš šono, o jau tada gero nelauk: kiek ir kaip būsi gyvas, priklausys nebe nuo tavęs... Apie ką aš čia? Apie Lietuvos ekonomiką. Pinigai yra ekonomikos kraujas, o mums tą kraują nuleidinėja švedų bankai. Šiuolaikiniai karai vyksta kitomis priemonėmis, svarbiausia juose – ekonominė galia, kas kieno kišenėje atsidurs. Tas, kuris pinigų turi daugiau, gali nuleisti tau kraują arba įpilti prastesnio. Sovietmečiu panašiai buvo daroma su sportininkais: pagainioję po aukštikalnes, nuleisdavo jiems kraują, gausų raudonųjų kūnelių, o prieš atsakingas varžybas tą patį supildavo atgal kaip dopingą.
Koks siaubas... Ar vandensvydininkams buvo taip daroma?!
Ne, tai nebuvo tokia reikšminga sporto šaka. Rusai, tiesa, sovietmečiu buvo net olimpiniai vandensvydžio čempionai. Ir Lietuvoje šis sportas buvo plačiau kultivuojamas, bet per pastaruosius penkiolika metų dėl aplaidžios vadybos šios sporto šakos populiarumas sumenko ir teliko kelios rimtos komandos Kaune ir Alytuje. Tačiau 2007 m. man pradėjus vadovauti Lietuvos vandensvydžio federacijai, pasiekėme neblogų rezultatų. 2010 m. veteranų pasaulio čempionate Švedijoje užėmėme antrą vietą nugalėję amerikiečius ir nusileidę tiktai rusams. Kaune sportuojančių vaikų padaugėjo nuo 60 išaugo iki 250.
Sportuoju nuo vaikystės, pirma buvau plaukiku. Kai Lietuvos jaunių plaukimo čempionate užėmiau penktą vietą, supratau, kad tai daugiausia, ko galiu pasiekti, nes neturiu irklo ilgumo rankų. Taigi, neišlipęs iš vandens griebiau kamuolį. Man patiko komandinis žaidimas, čia reikia ir smegenis pakrutinti. Šis sportas vaikams geras tuo, kad išmoko gerbti vandens stichiją. Vasarą mėgstu plaukioti burlente Lietuvos ežeruose.
Sunki vunderkindo vaikystė
Tačiau sporto jums buvo negana: baigėte ir muzikos mokyklą. Gal buvote vunderkindas?
Nežinau, bet mama vertė groti, tėvas – sportuoti, ir vienas kitam nenusileido. Gimiau ir užaugau Kaune, Vilijampolėje, mano tėvas buvo paprastas darbininkas, tačiau auksinių rankų, visų galų meistras. Ir boksavosi gerai, buvo ir Lietuvos, ir Pabaltijo bokso čempionas. Mama, dirbusi „Inkaro“ gamykloje, aktyviai dalyvavo saviveikloje, o man liaudies ansamblyje liepė birbynę pūsti. Taip ir praleidau vaikystę: po pamokų – už akordeono ir į muzikos mokyklą, paskui – į treniruotę baseine.
Humoras kažkuo panašus į vandensvydį: arba pagauni, arba ne?
Taip, humoras yra intelektualus žaidimas, aprašomas skaičiais. Jei būčiau matematikas, formulėmis užrašyčiau visus anekdotus, situacijų komedijas, humoro serialus. Tai supratau, kada kūrėme kadaise labai populiarų TV serialą „Kaimynai“. Peržiūrėjęs sumontuotą juostą atradau, kad kažkas dar ne taip. Pasiėmiau chronometrą ir palyginau kelių skirtingų komedijų atskirų scenų trukmę. Pasirodo, jos sutampa sekundžių tikslumu! Kai šį savo „atradimą“ išdėsčiau režisieriui Linui Ryškui, tas palaikė tai nesąmone. Tačiau sugrįžęs ir Kanados, kur studijavo komedinių filmų kūrimą, pripažino, kad ten juos mokė to paties. Kodėl kompiuteriu galima programuoti muziką? Jos pagrindas taip pat yra skaičiai. Muzika juk ir yra dvasinga matematika. Ji praktiškai yra ir viso pasaulio pagrindas.
Matematika? Abejoju, kad seną gerą čekų komediją įmanoma įsprausti į formulę.
Įmanoma, tik formulės anksčiau buvo kitokios, sudėtingesnės. Net unikalias rusiškas komedijas įmanoma įsprausti, nors jose paliekama daug laisvės aktoriui improvizuoti. Kita vertus, juokiamasi dažniausiai iš to paties: netikėtumo, dviprasmybių, žodžių žaismo. Amerikiečiai bando mechaniškai mėgdžioti rusus, neva perkeiptas veidas – labai juokinga.
Bet juk kompiuteris nepajėgus suprasti humorą ir laidyti sąmojus. Kai taip nutiks, neteksite darbo.
Galbūt ateis toks laikas, nes humoro formulės, kaip jau sakiau, Lietuvoje tampa vis primityvesnės. Tačiau tuščias darbas vertinti, kuris komikas yra geresnis. Žurnalistai aiškina, kad festivalio „Juokis!“ saviveiklininkai – žemo lygio, o štai Algis Greitai – aukšto. Ar dera lyginti kombainą su poršu? Pižonams reikia poršo , kaimiečiams – kombaino. O jei prikabinsi poršą prie kombaino ar atvirkščiai, pats būsi kvailys. Yra jaunų ir senų, protingų ir bukesnių – visiems humoro reikia pagal savo supratimą.
Rašytinis humoras – vėl kitoks. Jeigu iškart neperpratai, gali sugrįžti atgal ir pagalvojęs nusijuokti. Tačiau scenoje juokai turi būti greitai pagaunami, juk neimsi kvatotis sugrįžęs iš koncerto namo.
Gerbiamiausia profesija
Pragariškai sudėtinga ta jūsų virtuvė. Ir pataikyk tu man formulę kiekvieno skoniui!
Todėl humoristo profesija visame pasaulyje yra viena gerbiamiausių, ko nepasakytum apie mūsų šalį. Pirmose bulvarinės žiniasklaidos eilutėse pranešama, ką koks nors žymus komikas yra pasakęs apie šalies prezidentą ar apie karalienę. Lenkijoje kabareto meistrai yra labai gerbiami, kaip ir žymūs komikai Rusijoje. Rusai ir lenkai netingi mąstyti, o lietuviai jau liovėsi.
Be to, Lietuvoje atsidūręs kompanijoje nuolat rizikuoji išgirsti: „Orlauskas Zakarauskas? Na, pavaryk anekdotą!“ Kodėl ginekologo arba urologo neragina parodyti viešai, ką šie moka? Gal Merūnas Vitulskis iš širdies gerumo kartais ir padainuoja kompanijai... Vien už tai suteikčiau šiam genialiam dainininkui liaudies artisto vardą. O veteranams, tokiems, kaip Malinauskas ar Zavaliauskas, vardą ir rentą suteikčiau už viso gyvenimo nuopelnus. Tačiau ši mano idėja buvo sutikta šakėmis.
Artūrai, ar juokauti pradėjote paneles kabindamas? Anot moterų, grožis vyrui nebūtinas, tačiau humoro jausmas – privalu.
„Alergija“, kaip ir „Dviračio šou“, iš tikrųjų atsirado iš studentiškų agitbrigadų. Studentai anuomet buvo puikūs pokštautojai, Haroldas Mackevičius tada metė medicinos studijas ir nėrė į šią sritį. Jį ir Artūrą Krukį priėmiau į humoro grupę „Alergija“, paskui Haroldas numynė savo kryptimi, o su Artūru įkūrėme humoro duetą „Du Artūrai“. Esu ne vieno žinomo humoristo krikštatėvis. O dabar priešais studentų ar gimnazistų auditoriją kankiniesi, mat ji nebeskaito knygų, tingi mąstyti. Garsus žvengimas už kardo – štai kas ją išjudina. Jei žmogus neturi humoro jausmo, manau, jį nubaudė Dievas. Sutinku, mūsų žmones kamuoja baimė dėl ateities, tačiau vyrai be alaus apskritai neatsipalaiduoja, tik moterys nebijo kvatoti pilna burna.
O ar Lietuvoje galima iš humoro pragyventi? Klausiu jūsų kaip jo kūrėjų asociacijos prezidento. Gal ir jūsų narius reikės gelbėti ES išmokomis, kokias gauna, tarkim, mūsų vietinių veislių gyvulių augintojai?
Pragyventi galima, jeigu netingi. Su humoro grupe „Alergija“ šią vasarą rengiame pasirodymus pajūryje, važinėjame po kaimus, koncertuoju kartu su „Balium“, vedu masinius renginius. Tenka pabūti ir vestuvių iškilmių vedėju. Šviesus mūsų jaunimas iš Anglijos ar Airijos vyksta tuoktis į gimtinę, ir smagių vestuvininkų iš ten suvažiuoja visas šimtas. Juk į užsienį nutekėjo visas mūsų tautos žiedas. Koncertuoti tautiečiams Airijoje, Švedijoje ar Anglijoje – tikras malonumas, kartais koncertas tęsiasi 4 valandas ir pasibaigia po vidurnakčio. O renginių vedėjų, kurie gebėtų profesionaliai linksmai ir šmaikščiai pravesti renginį beveik nėra.
Kodėl gi tas tautos žiedas nesugrįžta į savo gimtinę ir neįveda čia tvarkos?
Pabandyk ir tuoj atsimuši į nežmoniškų įstatymų tvorą, būsi prismaugtas protu nesuvokiamų mokesčių. Tik Lietuvoje įmanoma tokia demagogija: „Mes nupjausime tau vieną koją, sutaupysime batą, o tu bėgsi dar greičiau!“ Dar prisiminkime švediškus bankus.
Man visada kėlė įtarimą, kad švedai palei savo namų slenkstį išspardo baravykus ir valgo lietuviškus marinuotus, rastus prekybos centruose... Ar tai toks švediškas humoras?
Nežinia, bet klounas Arkadijus Vinokuras iš Švedijos kažkodėl sugrįžo į Lietuvą ir ėmė rašyti labai rimtus politinius straipsnius. Bijau, kad Lietuvoje gali nutikti taip: prisiartini prie bankomato išsiimti paskutinių 20 Lt, o tas, užuot juos išdavęs, iš tavęs juos pasiskolina... Vis prisimenu žydišką anekdotą. Rusas prašo žydo paskolinti rublį. Žydas klausia: „Oi, ar ilgam? O kokia man garantija?“ Rusas kaip užstatą atiduoda žydui kirvį, o tas ir sako: „Duodu tau rublį, bet žinok, kad po mėnesio turėsi atiduoti man du. Tai geriau vieną duok dabar, skola bus mažesnė.“ Liko rusas be kirvio, be rublio ir dar žydui skolingas.
Ar esate koncertavęs kokio nors banko šventėje?
„Snoro“. Ir matote, koks jo likimas. Kiti kol kas manęs nekvietė. Juokauju... Ne kartą vedžiau bankams ir stambioms verslo įmonėms kalėdines šventes ir pan. O grįžtant prie politikos, manęs, beje, nesurašė per paskutinį gyventojų surašymą. Ir vis tiek tvirtinama, kad mūsų, kaip toje dainoje, yra 3 mln. Nors, tarkime, Tauragėje iš 35 tūkst. gyventojų liko 23 tūkst., Pasvalyje iš 14 tūkst. – tik 6 tūkst. Nė nenutuokiama, kiek lietuvių emigravo.
Gal slapstėtės nuo surašinėtojų? Slaptasis agentas juk negali būti surašytas.
Slapsčiausi, kaip gi. Kaip ir kiti mano bičiuliai, kurie taip pat nebuvo surašyti. Bent jau man neteko girdėti, kad pas kurį nors būtų užėję surašinėtojai.
Kiek moterų įtraukėte į šią pavojingą veiklą?
Jūs apie humoristes? Moterys nenori rizikuoti, bet kuriuo atveju jos nori atrodyti gražiai, o ne juokingai. Tačiau moterys yra jausmingesnės – turiu galvoje ir humoro jausmą. Jei koncertuose yra moterų, sėkmė garantuota.
Taip ir nesupratau, pone Orlauskai-Zakarauskai, ar jūs agentas, ar komediantas. Tačiau darbuokitės toliau Lietuvos labui. Iš vieno seno žydo girdėjau, kad tauta gyva tol, kol Dievas girdi jos juoką.
Rūta Klišytė
