"Noriu pasidalinti saulėtų kraštų patirtimi", - paprastai pasakė Kultūros, filosofijos ir meno instituto doktorantas Gediminas Degėsys. Jaunas mokslininkas dar yra ir gidas po Pabaltijo šalis, itin mėgstantis užsienio turistus vedžioti po Klaipėdos senamiestį ir Neringą...
Gediminas ketina parengti zulusų suahelių kalbos vadovėlį, tyrinėja subsacharinės Afrikos estetiką, mitologiją ir meno filosofiją. Kitą šeštadienį kalbėsimės apie Afrikos kaimelių žmonių papročius, gyvenimo būdo ypatumus, egzotiškas apeigas, tikėjimą ir menus.
Puikiai mokate dešimtį kalbų ir dar dešimčia laisvai susikalbate. Yra toks posakis: kiek kalbų moki, tiek ir gyvenimų gyveni...
Tikriausiai gyvename tik vieną gyvenimą, nes pasaulyje yra tiek nuostabių dalykų, kuriuos norisi atrasti čia ir dabar, pažinti ir niekuomet neprarasti.
Žmogus privalo būti atviras platybėms. Tokius užmojus manyje užaugino mamos gerumas, Dzūkijos kaime ant Nemuno kranto augantys beržai, močiutės audinių raštais nubėgančios vaiko svajonės ir žavinga esperanto kalba, per kurią išėjau į margą kalbų pasaulį.
Susikalbėti galima ir gestais, vis dėl to maga atrasti žmogų su sava pasaulėžiūra ir kultūra, užmegzti dialogą, kuris praturtintų ir manąją patirtį.
Kas jus nuvedė į Afriką? Apie ją kalbate su tokia aistra, lyg visa kita, išskyrus ją, pasidarė nebe taip svarbu.
Pakviestas bičiulio 2009 pavasarį išvykau į Juodąjį žemyną. Pirmieji Afrikos atradimai įvyko dar studijuojant Romoje, kai susipažinau su studentais iš Kenijos ir Tanzanijos. Jų draugiškumas ir tas su paukščiais skriejantis kalbų skambesys paliko įspūdį visam gyvenimui.
Čiupau suahelių kalbos vadovėlį ir puoliau mokytis egzotiškų žodžių, tai pravertė keliaujant į Zambiją, Zimbabvę, Namibiją ir Botsvaną.
Klaidžiodamas po subsacharinę Afriką supratau, kad iki šiol nesame atradę šios pasaulio dalies, kuri mirga kultūromis, kalbomis, meno stilių ir formų įvairove.
Afrika man netapo svarbesne už Lietuvą. Joje atradau tai, kas mūsų kraštui šiandien yra labai svarbu: žmonių gerumą ir vidinę šilumą. Eskizuojant šonų tautos kaukolės formą, mokantis skambių juodaodžių dainų, atskleidžiant mitologizuotos filosofijos prasmes, norisi į Lietuvą atnešti kuo daugiau kaitrios Pietų saulės.
Ar apskritai įmanoma pažinti tokią daugialypę Afriką?
Šio žemyno gamtinei įvairovei atstumai įtakos neturi. Afrikos kontinentas yra tris kartus didesnis už Europą. Čia gyvena jau beveik milijardas žmonių, ir kasmet jų padaugėja 24 milijonais. Gyventojų tankumas labai mažas, todėl tautų ir kultūrų, tarmių ir menų įvairovė didesnė nei kur kitur.
Stereotipiškai žemyną vaizduojamės padengtą džiunglėmis arba dykumą. Iš tikrųjų miškai čia neužima net 1/3 ploto, o dykuma nėra vien smėlingi plotai. Ekvatorinio klimato juostoje auga drėgnieji tropiniai ir ekvatoriniai miškai, upių deltose ir potvynių užliejamose Atlanto pakrantėse auga mangrovė. Į šiaurę ir pietus miškai retėja, vandenskyrose vyrauja aukštažolės savanos. Gausu pusdykumių. Juodajame žemyne plyti ir didžiausia pasaulio dykuma Sachara, Namibo ir Karoo dykumos.
Juodaodžių valstybių etninė sudėtis nepakankamai ištirta, tačiau vienas žymiausių afrikanistų G. P. Murdockas suskaičiavo net 850 skirtingų tautų.
Garsus antropatologas Levy Strauss savo knygoje "Laukinis mąstymas" atskleidžia mūsų primityviomis laikomų kultūrų fenomenalų gebėjimą pažinti gamtą ir itin turtingą kalbą. Ką sau atradote jūs?
Juodaodžių kalbų savitumai atsiskleidžia kad ir būdvardžiu "didelis". Nupių kalboje yra 183 žodžiai pasakymui "didelis", O hausų kalboje - net 311.
Žodis primityviose kalbose reaguoja į daiktą, asmenį, konkrečius gabaritus, spalvas, netgi atspalvius, veiksmo intensyvumą, pradžią ir pabaigą. Argi toliau įžūliai tvirtinsime, jog negalima kalbėti apie Juodosios Afrikos filosofiją?
Pasitaiko ir kitokių įdomybių. Pavyzdžiui, eve kalboje nėra žodžių "sultys", "pienas", "ašaros", "vynas", "kraujas"... Yra tik žodis "tsi", todėl norėdami pasakyti "pienas", sakysime "karvės vanduo", "kraujas" - "kūno vanduo". Afrikiečiai ne kalba, o dainuoja. Kalbėdami žvelgia į tolį.
Jūs ne iš tų keliautojų, kurie Afrikoje mato tik skurdą, nelaimes ir ligas.
Iš pradžių bijojome vienas kito prisiliesti, kad neužsikrėstume, bet greit pamiršome gerti antimaliarinius vaistus, nes matėm, kaip afrikiečiai iš upės puodeliu pasisemia vandens atsigerti. Na, bet jų imunitetas kitas.
Sutemsta anksti ir staiga - lyg kas saulę "išjungtų". Ten daugybė vynuogynų ir vynų, skanus brendis. Užsimanėme palmių degtinės. Nedideliame Zambijos miestelyje Livingstone pasigavome žydrą taksi ir suieškojome turgų. Juodam kaip anglis danguje mirksėjo žvaigždės, o žemėje - spalvingi moterų drabužiai ir nuostabios akys, neregėti piramidėmis sudėlioti vaisiai.
Patiko, kad afrikiečiai prekeiviai neįkyrūs, naivoki. Beje, nėra pavojinga vaikščioti po mažų miestelių kvartalėlius negrįstomis gatvėmis, kur nesutiksi baltojo žmogaus. Nebent gali užpult palaidas šuo, siautėja vagilės beždžionės.
Dauguma afrikiečių moterų labai stambios. Anglų, olandų kolonistai Pietų Afrikos Respublikoje pasakojo, kad jų mamos samdydavo juodaodes aukles, šios ir baltuosius vaikus nešiojo prisirišusios ant nugaros. Su vaikais dirba ir plantacijose. Žemės ūkį ten sukūrė baltieji, matai jų nušienautus kalnus žolės, afrikiečiai augina kukurūzus, pupeles. Pervažiavome septynias valstybes - visur valgėme pupeles. Aišku, aš nesilankydavau prašmatniuose restoranuose. Afrikiečiai valgo zebrieną, dramblieną, krokodilieną... Pakelėse kaip degalinių pilna mažų mėsinių, kur gali nusipirkti džiovintos antilopės mėsos. Šių yra aibė rūšių. Mano katinas Mukas žmonių maisto neėda, bet sukirto atvežtą antilopieną...
Kaip afrikiečiai elgiasi su gyvūnais?
Kam šerti tigrą namuose mėsa, kurios pačiam neužtenka? Afrikiečių naminis gyvūnas - višta. Anksčiau, kol nebuvo sukurti nacionaliniai parkai, kurie dabar milžiniški, Europos valstybės dydžio, brakonieriai siautėjo. Dabar bandoma aptverti kaimelius, nes medžiojami drambliai keršija, namelius išvarto. Žmones užpuola tigrai ir liūtai. Bostvaniečiai draugai pasakojo, kaip moterį su mergaite sudraskė krokodilas: ji ėjo į upę vandens, nes šiaip jis labai giliai po žeme, sunku iškast šulinį.
Aišku, maudytis upėse griežtai draudžiama.
Iki šių dienų daugelyje valstybių žmonės augina asilus ir karves ištįsusiomis kojomis, nes arkliai labai brangūs. Tvartų nereikia, jeigu lyja, galvijai sugula po medžiais. Įdomiausia, kad karvės yra bendras kaimo turtas.
Kokie tenykščių žmonių santykiai?
Europiečiai sakydavo, kad "laukinius" reikia mokyti gyventi, bet mokslininkai nustatė, kad prieš susikuriant europiečių bendruomenės modeliams, Afrikoje jos seniai egzistavo. Visada yra kaimo galva, dvasininkas - gydytojas, ten labai stiprus "socializmo" jausmas, stiprūs giminės saitai.
Afrikiečiai nežino, kas yra pusbroliai ar dėdės, net nežino tokių žodžių: berniukui jo penki dėdės yra tas pats, kas tėvai.
Labai stiprus matriarchalinis pradas. Ištekėdama moteris neišeina iš namų - pas ją gyventi ateina vyras, aišku, kraičio atsivesdamas tiek karvių, kiek pareikalavo nuotakos tėvas.
Iki šių dienų Afrikos konstitucija leidžia daugpatystę, visos žmonos vienodai gerbiamos, ir neturtingieji jaučiasi nuskriausti likimo, jeigu negali turėti trečios ar ketvirtos žmonos. Bet Afrikos baltieji turi tik vieną žmoną.
Ivona Žiemytė
