Afrikos kultūros ir kalbų tyrinėtojas Vilniaus universiteto Orientalistikos centro lektorius Gediminas Degėsys yra matęs daug pasaulio. Ne tik todėl, kad yra lankęsis daugelyje Europos ir Afrikos šalių, bet ir todėl, kad tose šalyse sugeba susikalbėti vietinių žmonių kalbomis. 31-erių poliglotas per savo keliones sukaupė patirties, kuri ir jam pačiam padeda gyventi sveikai – ne tik fizine, bet ir kultūrine prasme.
Susikalbi lietuvių, rusų, vokiečių, esperanto, lotynų, anglų, italų, ispanų, prancūzų, suahelių, zulų, latvių kalbomis. Gal tavo gyvenimo tikslas – tarnauti pasauliui?Mano siekis – dirbti Lietuvai, siekiu, kad žmonės čia būtų geresni, atviresni ir pakantesni, daugiau šypsotųsi.
Kiek kartų lankeisi Afrikoje? Kokiose juodojo žemyno šalyse buvai?
Afrikoje lankiausi daugybę kartų, jeigu į tą skaičių įtrauksime ir trumpalaikes mano keliones. Pietų Afrikos Respublikoje, Zambijoje, Zimbabvėje, Botsvanoje, Namibijoje, Svazilande, Lesote, Tanzanijoje, Kenijoje ir kt. Tvirtai galiu teigti, kad tai žemynas, į kurį noriu sugrįžti nesuskaičiuojamą daugybę sykių.
Čia mes kalbame apie sveikatą, tad svarbiausia sužinoti, ar pats esi sveikas žmogus?
Norėčiau būti sveikuoliu, bet kartais tam trukdo įtemptas gyvenimo būdas, nuolatinis bėgimas, jaunatviški pasilinksminimai. Žinau viena – kai klausausi gamtos balso, kai pasilieku gamtoje, jaučiuosi puikiai. Prancūzų filosofas Ruso buvo teisus sakydamas, kad turime sugrįžti į gamtą.
Dažnai apie Afriką vakariečiai galvoja kaip apie itin sunkių gyvenimo sąlygų kraštą, kuriame žmonės net nesusimąsto apie sveikatą – nebent apie išlikimą. Kokie tavo paties pastebėjimai?
Jeigu pasakyčiau, kad afrikiečiai atrodo ligoti, būčiau tikrai neteisus. Juodojo žemyno gyventojai atrodo sveikai galbūt todėl, kad jie yra arčiau gamtos nei mes, vakariečiai. Mano giliu įsitikinimu, Afrikos gyventojams sveikumo bei gyvybingumo dvasios teikia ir įgimtas muzikos ritmas. Tikriausiai visi esame girdėję džiazo muzikos, kuri buvo įkvėpta afrikietiškų ritmų. Jau ir Lietuvoje populiarėja Afrikos būgnų pamokos. Beje, kažkur skaičiau, kad jeigu afrikietį kas nors išmestų iš dangaus ant žemės, tai jis kristų šokdamas.
Kokį bendrą įspūdį paliko vietinių žmonių gyvenimo būdas: ar mąsto ten kas nors apie sveiką gyvenimo būdą, ekologiją ir visa tai, kas mūsų šalyje taip „ant bangos“?
Apie sveikatą mąsto ir europiečiai, ir afrikiečiai. Tiesiog sveiko gyvenimo būdo sąvoka galbūt ten mažiau artikuliuojama. Mūsų šalyje sveikas gyvenimo būdas yra viena iš mados tendencijų, galbūt net labiau pasiturinčių žmonių užsiėmimas. Turiu omeny ekologiškų produktų kainas. Vis dėlto turiu paminėti ir tokį dalyką: visur yra norinčių gyventi sveikai ir žalojančių save – tiek lietuviškame, tiek, pavyzdžiui, Nigerijos kaime.
Ar dėl to, kad afrikiečiai gyvena arčiau gamtos, savaime reiškia, kad jie gyvena sveikiau?
Matote, žodis „savaime“ gali reikšti labai skirtingas nuorodas į visiškas priešingas patirtis. Jeigu apsistosime ties nuoroda, kad Afrikoje plinta AIDS ir tenykščiai gyventojai nenaudoja apsaugos priemonių, tai turėsime atsakyti, kad afrikiečiai negyvena sveikiau. O jeigu įsigilinsime į vietinių žmonių gyvenimą gamtoje, gyvenimą su gamta, tuomet galime teigti, jog juodojo žemyno tautos gyvena sveikiau.
Besilankydamas viename Zambijos kaimelyje stebėjau laukuose dirbančią senutę, kuri kaskart užkrimsdavo kažkokių pievų augalų. Ji man priminė mano amžinos atminties močiutę, kuri kasdien darbuodavosi Dzūkijos kaimelyje ir maitindavosi tuose laukuose augančiais augalais. Kalbėjausi ilgai su afrikiete senute ir pasirodo, kad ji savo gyvenime nėra gydytojo mačiusi, o jos amžius greitai sieks 95 metus.
jeigu įsigilinsime į vietinių žmonių gyvenimą gamtoje, gyvenimą su gamta, tuomet galime teigti, jog juodojo žemyno tautos gyvena sveikiau.
Besilankydamas viename Zambijos kaimelyje stebėjau laukuose dirbančią senutę, kuri kaskart užkrimsdavo kažkokių pievų augalų. Ji man priminė mano amžinos atminties močiutę, kuri kasdien darbuodavosi Dzūkijos kaimelyje ir maitindavosi tuose laukuose augančiais augalais. Kalbėjausi ilgai su afrikiete senute ir pasirodo, kad ji savo gyvenime nėra gydytojo mačiusi, o jos amžius greitai sieks 95 metus.
Gal atvirkščiai – dėl gamtos sąlygų, bado – apie sveikatą Afrikoje niekas nemąsto?
Kuo daugiau tavęs yra gamtoje, tuo labiau tau bus artimas išlikimo jausmas. Viena zulų patarlė sako, jog gali būti gimęs liūtu, bet jei tave vieną džiunglėse apleidžia jėgos, tada nieko gero nelauk. Savo sveikata galbūt mes rūpinamės daugiau: jau mokykloje mus to moko, pas mus daugiau gydymo įstaigų, esame raginami patikrinti savo sveikatą bent kartą per metus.
Kokias teko pastebėti viešai taikomas sveikatos prevencijos priemones Afrikoje?
Afrikoje apstu iškabų, įspėjančių apie sveikatai gresiančius pavojus. Ten darbuojasi ir daugelis žymiausių prevencija užsiimančių organizacijų. Raginimas naudoti prezervatyvus aptinkamas labai dažnai ir retas afrikietis jo nėra matęs. Tačiau mūsų misijos yra gana paviršutiniškos. Reikia keisti žmonių mąstymą, o ne regėjimo kampą. Mes net nesuvokiame, ką jiems reiškia šamano burtai ar iš protėvių perduota tradicija. Įsivaizduokite, kad nuvykstate į Dzūkijos kaimelį ir kaimiečiams, kurie gyvenime nieko panašaus nėra girdėję, skleidžiate tiesą, kad pavojinga gerti karvės pieną, nes jis gali būti užkrėstas ir pan. Jie paprasčiausiai tuo nepatikės, o galbūt net ir nusijuoks. Atrodysime keistai. Taigi reikėtų mažinti tą keistumo jausmą, o tai galime daryti tik patys įsigilinę į kitų tautų pasaulėvoką ir pasaulėžiūrą, pažinę religijas, tradicijas, net meną ir kalbas.
Kaip afrikiečiai gydosi? Ar tai kraštas, kur ligos „užkalbamos“ būrėjų, o gal daugiau darbuojasi žolininkės? Ar vis dėlto žmonės kaip aukščiausią medicinos pasiekimą suvokia šiuolaikinę mediciną?
Tradicinė medicina užima ypatingą vietą. Negalime teigti, jog ji neveiksminga. Vėlgi pasikartodamas paminėsiu savo močiutės pavyzdį, kuri nuolat save gydydavo žolelėmis. Kai kuriuos gydymo būdus naudoju ir aš: geriu vaistažolių arbatas, naudoju įvairius augalinius tepalus esant reikalui. Gamta mums teikia nuostabių galimybių pasveikti ne cheminiu būdu. Vis dėlto negalime nutylėti ir dažnai nežinojimo bei prietarų įtakoje padarytos žalos. Kartais liaudies medicina būna nepajėgi ir derėtų kuo skubiau kreiptis į gydytoją, tačiau per didelis pasitikėjimas liaudies receptais atima laiką, kuris galėtų išgelbėti net žmogaus gyvybę. Afrikoje tai aktualu. Žmonės linkę klausyti savo bendruomenės gydytojo, o ne mediko profesionalo.
Koks Afrikoje yra gydymo įstaigų prieinamumas? Ar vaistinę ant kiekvieno kampo pamatysi? O gal jos reikės ilgai ilgai ieškoti?
Vienos valstybės yra labiau išsivysčiusios, kitos mažiau. Pavyzdžiui, Svazilande 100 žmonių tenka 1 gydytojas, o yra valstybių, kur vienas gydytojas tenka 500 žmonių. Miestuose, be abejo, situacija kur kas geresnė nei provincijoje. Tačiau savo akimis mačiau kilometrinę eilę žmonių, laukiančių vaistų nuo ŽIV, kai kurie iš jų miršta belaukdami, nes Vakarų valstybių siuntos yra nepakankamos ir klestint itin didelei korupcijai, eiliniams kaip vaistai nuo ŽIV pateikiami paprasti vitaminai, o tikri vaistai parduodami juodojoje rinkoje.
Gal girdėjai kokių nors vietinių žmonių kalbų, pamąstymų apie maistą?
Turiu pažymėti, kad ne visomis ligomis suserga afrikietis, kuriomis ten gali susirgti turistas. Kartais mūsų skrandžiai nėra pripratę prie tam tikro maisto arba nėra atsparūs kai kurioms bakterijoms. Žinome, kad smėlyje iškastoje vandens duobutėje žaidžiantys vaikai iš jos dar ir atsigeria. Suserga ne visi. Tikriausiai galime įsivaizduoti, kaip į tokį „gėrimą“ sureaguotų turisto organizmas. Turistai afrikiečiams dažnai atrodo pernelyg išlepinti. Kai kurie žmonės plauna vaisius, bet kur nėra sąlygų, jų neplauna.
Afrikoje nelengva kovoti su AIDS, nes kai kurios tautelės tiki, jog užsikrėtęs ŽIV tapsi dievų ir protėvių palaimintuoju. Žinant, koks stiprus Užsachario Afrikoje yra protėvių kultas, tokį prietarą išmušti iš galvų nėra paprasta. Tačiau noriu pažymėti, jog Afrika nėra tokia tamsi, kaip mes ją mėginame nupiešti. Ten yra daug ir išsilavinusių žmonių, kurie ne tik supranta AIDS problemą, bet ir aktyviai su ja kovoja, o kas geriau, jei ne gentainis, supras savo tautos nelaimes.
Vis dažniau mūsų kraštuose kalbama apie apipjaustymą. Ką iš tikrųjų vietiniams gyventojams tai reiškia?
Apipjaustymai bei skarifikacijos yra labai dažni atvejai Juodojoje Afrikoje. Skarifikacijos (įpjovimai) afrikiečiams yra svarbus savęs žymėjimo šiame pasaulyje momentas. Gimęs afrikietis yra belytė būtybė, kuri per apipjaustymą arba su skarifikacijų pagalba turi atrasti savo lytį, vėliau savo tautą, klaną ir apskritai vietą po kaitria Afrikos saule. Toks kultūrinis aiškinimas mums atskleidžia itin opią AIDS plitimo galimybę – tie patys pjaustymo įrankiai, pabrėžiu, nedezinfekuoti, paliečia ir ŽIV užsikrėtusiųjų, ir sveikųjų kūnus.
Lietuviai dažnai burnoja apie sveikatos apsaugos sistemos problemas. Kažin, ar afrikiečiai tuo skiriasi nuo lietuvių?
Kaip ir dažnai mūsų šalyje, taip ir Afrikoje: daug kalbama, bet mažai daroma. Vėlgi kelią kovoti su daugeliu ligų dažnai užkerta korupcija. Tačiau pastebėtinos ir aktyviosios priemonės. Kai kuriose valstybėse vyriausybė nusprendė nemokamai dalinti tinklus nuo uodų, taip blėsta tikimybė būti įkąstam maliarinio uodo.
Ar pačiam buvo sunku likti sveikam Afrikoje?
Kai pirmą kartą nuvykau į Afriką, bijojau net prie savęs prisiliesti. Pamažu supratau, kad jie moka švariai gaminti maistą lygiai taip, kaip ir mes, jie turi prausimosi priemonių ir jas naudoja. Galbūt šie sakiniai skamba kiek vaikiškai eurocentriškai, tačiau tiesa ta, kad mes per daug bijome Afrikos. Nuo ŽIV reikia saugotis ir JAV, ir Europoje, ir Rusijoje. Atmenu, kad dažnai pamiršdavau išgerti tabletes nuo maliarijos. Tai nėra protinga, atminties trūkinėjimai gali ir pražudyti. Sutikau nemažai šeimų, kurių nariai mirė nuo maliarijos. Todėl lankantis rizikinguose regionuose būtina gerti vaistus, miegant apsidengti specialiais tinklais, kurie paprastai būna visuose viešbučiuose ir visose tvarkingose nakvynės įstaigose.
Zita Voitiulevičiūtė
vlmedicina.lt
