Lietuvos vadovaujamos Afganistano Goro provincijos atkūrimo grupės atstovių įspūdžiai iš apsilankymo Čagčarano moterų kalėjime.
Bausmės dažniausiai susijusios su nepaklusnumu vyrui
Moterų kalėjimo kiemas ir pastato vidus labiau primena ne bausmės vykdymo vietą, o eilinio afganistaniečio namus. Nėra nei grotų, nei didelių tvorų. Tik prie vartelių stovintys policininkai ir spygliuotos vielos tvora aplink pastatą išduoda šios vietos paskirtį. Tačiau viduje prie palangės sutūpusios moterys – susirūpinusiais veidais, sumišusios ir išsigandusios – nesukuria jaukių namų aplinkos įspūdžio.
Kaip sakė Afganistano Goro provincijos moterų reikalų departamento direktorė Mosamos Anvari, šių namų gyventojos nelabai norėjo priimti svečių, nes gėdijasi savo gyvenimo čia. Tik sužinojusios, kad jas aplankys PAG moterys, nusileido.
Iš pradžių pokalbis plėtojosi sunkiai. Trys kalėjimo gyventojos kalbėjo nedaug, vis žvilgčiojo į Moterų reikalų departamento direktorę lyg laukdamos, kad ši atsakytų už jas. Pokalbiui pakrypus apie namus, artimuosius, savijautą – moterys po truputį įsidrąsino.
Visos trys kalėjime esančios kalinės – atokesnių Goro provincijos rajonų gyventojos. Jos neslėpė, kad jau senokai jų niekas nelankė, sakė, kad čia jos turi tik viena kitą ir žmones, kurie kartais suteikia pagalbą.
Jau devynis mėnesius šiame kalėjime kalinčios moterys sakosi nesijaučiančios kaltos. Joms apmaudu, nes čia pakliuvo dėl to, kad nepakluso vyrų valiai, nenusileido jiems. Viena jų pripažinta melavusi dėl išžaginimo. Kita – apkaltinta ją išniekinusio vyro žmogžudyste, todėl, pasak jos, šiame kambarėlyje turės praleisti visą savo likusį gyvenimą.
Kai matai jauną, vos keturiolikos metų sulaukusią mergaitę, sunku patikėti, kad ir ji nusikalto. Pati ji nieko nepasakoja, tik šypsosi ir stebi, kaip reaguojame į Moterų reikalų departamento direktorės pasakojimą apie jos padarytą nusikaltimą.
„Ji nepakluso savo tėvo ir būsimo vyro valiai. Ji įsimylėjo, o tai šioje šalyje vargiai leistina. Jaunuolių meilė buvo didesnė už baimę, todėl jie nutarė pabėgti. Deja, merginos tėvas ją įskundė policijos pareigūnams. Taip ji atsidūrė čia,“ – pasakoja M. Anvari.
Pati mergina prideda, kad ir jos mylimasis šiuo metu kalėjime, tačiau ji tikinti, kad vieną dieną jie susitiks, ir už visą čia patirtą vargą likusį gyvenimą praleis kartu.
Vaikai – kalėjimo gėlės
„Kaip matote, pas mus nieko ypatingo nevyksta. Sėdime ir laukiame. Laukiame su baime kiekvienos naujos dienos, vildamosi, kad kažkas pasikeis. Vienintelis mūsų džiaugsmas – mūsų mažyliai“, – viena per kitą tvirtina dvi kalinčios motinos, kurių du vaikai irgi pasmerkti augti kalėjime.
Pusantrų metukų berniukas pateko čia kartu su mama, o aštuonių mėnesių mergytė pasaulį išvydo kalėjime. Jos motina pati padarė savo dukrelei lopšelį ir, kaip pati sako, visa, kas geriausia, atiduoda kūdikiui.
M. Anvari priduria, kad šios moterys turi ir daugiau vaikų, kurie šiuo metu yra toli nuo motinų. Paklausus, kas rūpinasi jų vaikais, ji trukteli pečiais ir atsako: „Jie dabar Dievo valioje“.
Kalbėdamos apie vaikus, moterys domisi, kaip moterys gyvena Lietuvoje, kaip atrodo šeima, kiek vaikų augina lietuvės ir panašiai. Į pokalbį įsiterpia ir Mosama ir pasakoja, kaip prieš kelerius metus lankėsi Lietuvoje. Pasak jos, viešint Lietuvoje ją labiausiai nustebino moterų gyvenimas.
„Pats gražiausias ir neįtikinamiausias dalykas, kurį išvydau ir parsivežiau atgal į Goro provinciją – vaikų gimdymo procesas. Vieno gimdymo metu šalia žmonos budėjo jos vyras. Mūsų šalyje tai neįprasta, vyrai baiminasi ir gėdijasi tokių dalykų, tačiau nuoširdžiai tikiu, kad ateityje situacija pasikeis,“ – pasakojo Moterų reikalų departamento direktorė.
Taip pat priduria, kad apsilankymas Lietuvoje paskatino imtis naujų darbų Afganistano moterų labui.
Dovanos palengvins gyvenimą žiemą
Apsilankymas kalėjime priminė draugiškos moterų kompanijos pašnekesį. Kalbėjomės apie viską. Klausinėjome ir mes, ir kalėjimo moterys. Jos prisipažino tikinčios, kad ateityje nusišypsos laimė. „Svarbiausia – išgyventi atšiaurią Afganistano žiemą, kai šaltis žnaibo odą ir negali išeiti į lauką, o su nuoboduliu ir ilgesiu kovoti tenka šaltoje lovoje,“ – sakė viena kalinė.
PAG lauktuvės - šilti moteriški ir vaikiški drabužiai, šiltos antklodės, higienos priemonės pradžiugino moteris, o žaislai – jų vaikučius.
Moterims taip pat buvo perduota ir dalis iš Lietuvos atvežtų reikmenų rankdarbiams: lininio siuvinėjimo siūlų, mokymo knygų su siuvinėjimo schemomis, pieštukų, nėrimui reikalingų įrankių.
*********************************
Lietuvos vadovaujama PAG misiją pradėjo veikti 2005 m. birželio mėnesį. Pagrindinė PAG užduotis – padėti Afganistano valdžiai plėsti įtaką provincijoje, užtikrinti saugumą ir sudaryti tinkamas sąlygas provincijai atkurti.
PAG – tai NATO Tarptautinėms saugumo paramos pajėgoms (angl. NATO International Security Assistance Force, ISAF) priskirta Lietuvos vadovaujama bendra civilinė ir karinė misija.
PAG - 7 visuomenės informavimo karininkė vyr. ltn. Rūta Gaižutytė
