Šiemet Lietuvos kariuomenė mini 95-ąsias atkūrimo metines. Ta proga naujienų portalas Etaplius.lt kalbasi su Lietuvos kariuomenės karinių oro pajėgų Aviacijos bazės viršila Tarptautinio bendradarbiavimo vyriausiuoju specialistu Alvydu Tamošiūnu, septynis mėnesius dalyvavusiu Tarptautinėje operacijoje Afganistano karių apmokymo misijoje Kandahare.
Nors kitą kartą vietą užleistų jaunesniam kolegai, tačiau, jo manymu, kiekvienas karys savo karjeroje turi sudalyvauti misijoje – tai tarsi olimpiada sportininkui, puiki proga pritaikyti žinias praktiškai realiomis, neįprastomis sąlygomis: alinant sunkiai pakeliamam karščiui, siaučiant smėlio audrai ar daužant teniso kamuoliuko dydžio krušai.
Septyni ilgi mėnesiai
Karinių oro pajėgų (KOP) Aviacijos bazės tarptautinio bendradarbiavimo vyriausiasis specialistas A. Tamošiūnas drauge su dar penkiais lietuviais į Kandaharą vyko pakeisti ketvirtosios Oro pajėgų mokymo grupės. Į antrą pagal dydį Afganistano miestą, kuriame gyvena 500 tūkstančių gyventojų, OPMG-5 pamaina išvyko per Užgavėnes – vasario 12-ąją ir grįžo rugsėjo 10-ąją, praėjus beveik septyniems mėnesiams.
Misijos tikslas – mokyti vietinius karinių oro pajėgų karius, kur, koordinuodami savo veiklą su JAV kariais, rengia afganistaniečių sraigtasparnių pilotų ir jų techninės priežiūros specialistus. Ši grupė taip pat moko planuoti oro operacijas, organizuoti orlaivių techninės būklės priežiūrą, remonto darbus.
Įgyvendinant naująją NATO vadovaujamų Tarptautinių saugumo paramos pajėgų (angl. ISAF) Afganistane strategiją, dėmesys yra skiriamas Afganistano nacionalinių saugumo pajėgų rengimui. Kiekvienas specialistas skirdavo užduotis iš srities, kurią jis geriausiai išmano. A. Tamošiūnas buvo administratorius, atsakingas už logistiką, aprūpinimą, stovyklos išlaikymą, gerovę, viešuosius ryšius.
Surinkta puikių specialistų komanda pademonstravo tvirtas žinias, OPMG indėlis neliko nepastebėtas aukščiausiuose NATO štabuose. Visi specialistai yra tikri savo srities asai.
Smėlio audra tarsi siena, kruša – kaip kamuoliai
„Tik atvykus, organizmui buvo didelis šokas. Lauko oro temperatūra siekė 40-45 laipsnius karščio. Oras labai sausas. Be vandens negalėdavai žengti nė žingsnio, palečių su vandens talpomis buvo pristatyta ant kiekvieno gatvės kampo. Žmonės buvo įspėti, kad gertų vandenį dažnai. Per parą suvartodavom apie 4-5 litrus“, – pirmus įspūdžius Etaplius.lt pasakoja A. Tamošiūnas.
Gyvenamosiose patalpose buvo įrengti kondicionieriai, be kurių diena buvo neįsivaizduojama. Naktį oras atvėsdavo, nes paryčiais, tekdavo kondicionierių išjungti. „Buvome girdėję, kad naktys Afganistane labai šaltos, tačiau nuvažiavę įsitikinome, kad taip nėra. Ketvirtadienio vakarais prieš išeiginę (penktadienis ten, kaip mums sekmadienis) lauke žiūrėdavome filmus, klausydavomės koncertų, tai sėdėdami prakaituodavome“, – prisimena vyras.
Oro sąlygos stebino ir baimino
Bazė, kurioje būna apgyvendinami kariai, įsikūrusi 1 km aukštyje virš jūros lygio. Miestą ir bazę skiria didžiulis kalnas. Netoliese esanti rausvo atspalvio Registano dykuma labai aukšta, pakraštyje turinti statų skardį, o už tarpeklio dunkso kalnai.
„Keista buvo matyti, kad palijus balos nedžiūdavo dvi savaites. Žemė molinga ir negerianti drėgmės, bet paaiškinti, kodėl vanduo neišgaruodavo, sunku. Dar labiau nustebinęs meteorologinis reiškinys – teniso kamuoliuko dydžio kruša, užklupusi balandžio mėnesį. Senoliai neprisimena tokios krušos jau daug metų. Kruša įlenkė lėktuvų sparnus, išdaužė automobilių stiklus“, – stebėjosi viršila.
Lietuviams neįprastos ir smėlio audros. Jos kildavo retai, bet staiga. Aukštesnės net už kalnus. Atrodydavo, kad apokalipsė prasidėjo. Anot A. Tamošiūno, sunku net pasakyti, kokiu greičiu priartėdavo ūžianti siena. Tada kariai stengdavosi būti patalpose, tačiau smėlis pralįsdavo net pro menkiausius plyšius. Lauke tuo metu nesimatydavo kas darosi už dešimties metrų.
Jeigu vaišina – vaišinkis
Bazėje gyvena apie 30 tūkstančių karių ir civilių. Su lietuviais drauge buvo ir vienas latvis, keturi ukrainiečiai ir tiek pat belgų. Aplink buvo pilna visokių tautybių karių, ištisas tautų katilas. „Mums egzotika buvo kariai iš Salvadoro. Mes jiems – ne mažesnė egzotika“, – Etaplius.lt pasakojo A. Tamošiūnas.
Iš svečios šalies grįžusiųjų teiraujamasi ir virtuvės ypatumų, kas buvo neįprasta, o kas maloniai nustebino. Anot pašnekovo, tenykščių gyventojų pietūs neįsivaizduojami be ryžių ir mėsos (įvairių rūšių, išskyrus kiaulieną). „Ten patiekiama tai, kas pas mus paprastai nevartojama. Kartą buvau pavaišintas delikatesu laikomu patiekalu. Lėkštėje buvo kažkas panašaus į kremzles, kurios labai sunkiai kramtėsi. Suvalgiau tik pusę porcijos. Neparagauti – būtų buvusi nepagarba. O kai prasideda ramadano laikotarpis, nepagarbą parodytum, jeigu prie vietinio valgytum, rūkytum ar kramtytum gumą“, – kultūrų skirtumus vardija A. Tamošiūnas.
Gimtinę priminė ant stalo padėtas dubuo su kefyru, niekuo nesiskiriančiu nuo lietuviškojo. Visi jį kabino iš vieno indo su savo šaukštu. Tiks šaltibarščiams – aplankė mintis.
Pietums visada patiekiama vaisių, daržovių, žalumynų. „Vaisius būtinai reikėdavo nusiplauti. Virškinti maistą padėdavo kola“, – prisimena jis.
Alkoholio niekur neįsigysi. A. Tamošiūnas yra girdėjęs, kad jeigu karys pagaunamas su alkoholiu, jis stovyklą turi palikti per parą.
Nematė afganistaniečių moterų
Kandahare tarnaujantys kariai yra išsilavinę, mokantys kalbas. Afganistaniečiai gerbia kito tikėjimo žmones. „Lygindami religijas, atradome daugiau panašumų negu skirtumų. Mūsų religijoje akcentuojama, kad negalima niekam atimti gyvybės. Musulmonai irgi vadovaujasi taisykle: eidamas visada žiūrėk po kojomis, nes gali užminti skruzdėlę“, – lygina A. Tamošiūnas.
Anot jo, afganistaniečiai yra labai emocionalūs, tarsi ispanai ar italai, kurie savo nuomonę parodo veido išraiška ir gestais. Jie mandagūs, paslaugūs, visada patars, padės, jeigu kas neaišku.
Kariams per visus septynis mėnesius neteko matyti afganistaniečių moterų, jeigu neminėti keturių kariškių, tarp kurių buvo viena sraigtasparnio lakūnė. Ji buvo atvykusi iš sostinės Kabulo, kur požiūris į moteris ir jų išsilavinimą yra šiek tiek liberalesnis.
Ilgesį sklaidė sportas ir internetas
Sunkiausia lietuviams buvo ištverti namų ilgesį ir šeimos artumo trūkumą. Tiesa, dienas praskaidrindavo bendravimas internetu, tačiau dažniausiai tik susirašinėjant, nes bendravimas „Skype“ per daug apkrautų kompiuterius, o ypač, kai prie jų vienu metu prisėsdavo ne vienas karys.
Nostalgiją nuvyti į šalį padėdavo ir apsilankymas vietinėje bažnytėlėje, kurioje šv. Mišias aukodavo atvykstantis kapelionas. Laikas greičiau bėgdavo ir sporto salėje, stiprinant kūną treniruokliais, žaidžiant paplūdimio tinklinį. Ne viena šventė lietuviams praėjo svetur. Net penki lietuviai savo gimtadienius atšventė Kandahare, pasveikindavo šmaikščiai suklijuodami nuotraukas, įteikdami šaržą, padarydami vienas kitam staigmeną. „Man ten sukako 40-mt, o namiškių gimimo dienos praėjo be manęs“, – prisimena Alvydas Tamošiūnas.
Velykos taip pat praėjo ne prie stalo su šeima. Žalių kiaušinių kariai negavo, tad teko marginti išvirtus į virdulį įdėtais svogūnų lukštais ir iš Lietuvos atsivežtais lipdukais.
Juk ne į Turkiją ilsėtis važiuoji
Lietuvoje Alvydo kantriai laukė žmona ir du vaikai – 14 metų dukra ir 5-erių sūnus. Savarankiškai ir ūkiškų darbų nesibaiminančiai kariškio žmonai vyriškų rankų prireikdavo tik kai kada. Labiausiai jų trūko, kai buvo susilaužiusi koją ir tuo pačiu metu sugedo automobilis.
Saugumo sumetimais, ištrūkti iš keliomis tvoromis aptvertos teritorijos bazėje buvę žmonės negalėjo, išskyrus lakūnus. Specialiu prašymu apsižvalgyti ir padaryti nuotraukų, nufilmuoti vaizdų buvo išsiprašęs ir Alvydas Tamošiūnas. Kandaharas nėra rami vieta.
Lietuviams teko ir žuvusį kolegą slovaką į paskutinė kelionę Tėvynėn išlydėti. „Ramia širdimi ir pats nieko ten neišleisčiau. Juk ne į Turkiją ilsėtis važiuoji. Esu ne kartą toli nuo namų keliems mėnesiams išvykęs, bet tokiam ilgam laikui – pirmą kartą. Tad jeigu reikėtų dar kartą į misiją važiuoti, reikėtų gerai apsvarstyti su šeima. Jeigu pasitaikytų galimybė, manau, užleisčiau vietą jaunesniam. Tačiau kiekvienas karys turi save išbandyti misijoje, praktiškai pritaikyti žinias“ , – mano pašnekovas.
