Shakila buvo pagrobta ir laikoma maždaug metus už tai, kad vienas iš jos dėdžių pabėgo su vieno iš vietinių įtakingų verslininkų žmona. Būtent šis žmogus, įsiutintas savo garbės įžeidimu, įsakė savo žmonėms pagrobti mergaitę. Tačiau Shakilos atvejis tapo išskirtinis. Pirmiausia, mergaitei pavyko pabėgti. Antra, ji ir jos šeima sutiko papasakoti apie savo kančias užsienio žurnalistams. Tačiau pastarieji buvo šokiruoti mergaitės tėvo pasisakymų – šis labiausiai supyko dėl to, kad jau buvo pažadėjęs šią savo dukrą atiduoti į žmonas.
„Mes nesupratome, kad vyksta“, – pasakoja Shakila, kuriai šiuo metu yra 10 metų. „Mus pasodino į tamsų kambarį su akmeninėmis sienomis. Ten buvo nešvaru. Jie mušė mus lazdomis ir kartojo – jūsų dėdė pabėgo su mūsų žmona ir įžeidė mūsų garbę, dėl to mes jus sumušime“.
Pasak žmogaus teisų gynėjų ir labdaros organizacijų darbuotojų, baadas plačiai praktikuojamas kaimuose Pietų ir Rytų Afganistane, puštunų genčių rajonuose: „Mergaites, kartais visiškai mažas, išveža į vergovę ir priverstinai atiduoda kam nors į žmonas. Dažniausiai šiuos faktus nuslepia, nes mergaitės būna tiesiog atiduodamos kaip kompensacija už „gėdingus“ poelgius: žmogžudystes, išdavystes arba už kitų papročių nesilaikymą“.
Kodėl žmonės neina į teismą ir naudoja tokius papročius kaip baadas? Pirmiausia, teismų administracija yra korumpuota, atvirai reikalauja pinigų už kiekvieną teismo sprendimą. Antra priežastis – nestabilumas. Vietose, kuriose dar yra talibų, pastarieji neleidžia žmonėms kreiptis į teismą.
Pastaruoju metu baado praktiką pavyko ženkliai sumažinti, tačiau moterų teisių gynėjai nerimauja: šie pasiekimai žlugs po NATO karių pasitraukimo ir vyriausybinių programų finansavimo sustabdymo.
Paprotys įkeisti moteris gimė dar prieš Islamo atsiradimą, kai po Afganistano kalnus ir dykumas klaidžiojo klajoklių gentys. Teismų ir policijos jie neturėjo, tačiau konfliktus reikėdavo kažkokiu būdu sureguliuoti. Materialinės kompensacijos vietą užimdavo merginos – gyvuliai buvo brangesni už moteris, nes gyvulius buvo galima parduoti. Susiformavo aiškus principas: atiduoti merginą iš nusikaltėlio šeimos į žmonas nukentėjusiojo giminaičiams. Jeigu mergina tinka, keršto nebebūdavo. Mergina savo priverstiniu darbu atlygindavo žalą. Tačiau pačiai merginai, suprantama, tai būdavo menka paguoda. Atiduotoms merginoms dažniausiai tekdavo susidurti su smurtu, priverstiniais intymiais santykiais, nepaisant jų jauno amžiaus.
Shakilos šeima nepasisako prieš baadą. Jos atveju šeimai nerimą sukėlė kitas dalykas – Shakila jau buvo tėvų sprendimu susižadėjusi su tolimu giminaičiu, o pagal puštunų įstatymus, mergaitės niekam atiduoti negalima, nes ji jau yra kito žmogaus nuosavybė.
Moterys Afganistane turi kitokį požiūrį į baadą nei vyrai. Vyrai yra įsitikinę, kad tai yra puiki priemonė išvengti kraujo keršto, o moterys užjaučia mergaites, kurioms tenka mokėti kainą už kitų nuodėmes.
Shakila papasakojo, kad jos giminaitę, pagrobtą kartu su ja, iš tamsaus kambario paleido tik po trijų mėnesių. Joms buvo liepta nešioti malkas ir vandenį. Visus metus joms nedavė švarių rūbų, o pirmąjį pusmetį netgi neleido išsiskalbti turimų rubų. Maitindavo jas kas antrą dieną – šiek tiek duonos ir vandens: „Jie kankino mus taip, kai jokie žmonės nesielgia vieni su kitais“. Kai Shakila pabėgo ir sugebėjo nusigauti iki namų, jos sesuo vos sugebėjo ją atpažinti.
Įtakingasis žmogus, įsakęs pagrobti mergaitę, buvo dar labiau įsiutintas. Jis įsakė surasti Shakilą ir nužudyti visus jos šeimos vyrus. Šeima buvo priversta bėgti, palikdama visą savo ir taip skurdų turtą. Dabar jie gyvena kitame mieste – namelyje be elektros, šildymo ir vandens. Bandymas kreiptis į teismą žlugo – buvo liepta kreiptis į jų gimtojo miesto policiją. Tačiau policijos vadovas – įtakingojo verslininko giminaitis...
