Praėjusį savaitgalį Panevėžio rajone, Vareikių kaime, išdygo didžiulis palapinių miestelis. Čia vyko tarptautinis Afganistano karo veteranų ir jų šeimų sąskrydis. Apie 500 žmonių iš Lietuvos, Latvijos ir kitų kaimyninių šalių kartu praleido beveik tris dienas. Tam, kad vėl pabūtų drauge, pasidalintų prisiminimais, išlenktų taurelę už žuvusius.
Tuo metu Lietuvos Afganistano karo dalyvių asociacijos narys Juozas Koreiva į Panevėžio rajoną atvyko ir kitu tikslu. Režisieriaus specialybę turintis karo dalyvis pradėjo filmuoti pirmąjį Lietuvoje dokumentinį filmą apie Afganistano karo pasekmes „Afganų laisvė“ .
Tai filmas apie lietuvius, 1979–1989 metais dalyvavusius Afganistano kare, apie jų likimus, gyvenimus po karo.
„Mūsų tikslas atskleisti kariavusių vyrų psichologiją, papasakoti, kaip karas juos paveikė. Tiems, kurie ten buvo, karas niekada nesibaigia. Jis tęsiasi jų širdyse, protuose, paliečia jų artimuosius. Pasirinkau epo žanrą, kuris leidžia sudėtingus, šiurkščius dalykus atskleisti subtiliau“,– „Sekundei“ sakė J. Koreiva.
Filmuojama bus įvairiose šalies vietose, taip pat ir Afganistane.
Panevėžio rajone filmo kūrybinė grupė – režisierius J.Koreiva, operatorius Samvelas Gandžiumianas, garso operatorius Viktoras Juzonis fiksavo akimirkas iš sąskrydžio. Neoficialioje aplinkoje, tarp savų, Afganistano karo dalyviai buvo be kaukių. Tokie, kokie yra iš tiesų gyvenime.
J.Koreiva sakė, kad jau seniai brandino mintį apie filmą.
„Kasmet mūsų lieka vis mažiau. Žmonės miršta nuo Afganistane patirtų fizinių ir dvasinių sužalojimų, ten įgytų infekcinių ligų. Daug tarnavusiųjų Afganistane yra pakėlę prieš save ranką“,– kalbėjo jis.
Į Afganistano karą buvo išsiųsti beveik 5 tūkstančiai jaunuolių iš Lietuvos. Iš jų 69 žuvo, 98 tapo neįgalūs.
Gilinsis į karo dalyvio sindromą
J. Koreiva kelia sau tikslą atskleisti visuomenei, kas yra karo dalyvio sindromas. Pasak jo, šį sindromą plačiai nagrinėja JAV ir Rusijos mokslininkai. Neabejojama, jog karas vienaip ar kitaip paveikia tuos, kurie buvo priversti žudyti kitus žmones, kad išgyventų patys.
„Vieni Afganistano karo dalyviai iš jo grįžo sužaloti fiziškai, kiti dvasiškai. Vieni palūžo, tapo alkoholikais, narkomanais, banditais. Kiti atsilaikė, įgijo išsilavinimą, turi darbus, šeimas, augina ar jau užaugino vaikus. Bet visi jie palytėti karo ir tai veikia jų gyvenimus“, – pasakojo 1980 metais pusmetį Afganistane tarnavęs pašnekovas.
Režisierius įsitikinęs, kad afganams, kaip Lietuvoje vadinami Afganistano karo dalyviai, didžiausias gelbėjimosi ratas yra šeimos. Tiems, kuriems pavyko jas sukurti darnias, atsitiesė.
Filmuodamas Panevėžio rajone, sąskrydyje, J.Koreiva neatsitiktinai dažnai kreipė kamerą į „afganistaniečių“ šeimas.
Afganistano karo dalyvių Vilniaus skyriui vadovaujantis režisierius apgailestavo, kad Lietuvoje karo veteranai yra palikti likimo valiai su savo problemomis ir skauduliais.
„Jie negauna nei socialinės, nei psichologinės, nei kitokios pagalbos. Daugelis kenčiančių dėl potrauminio sindromo užsisklendžia savyje. Pasibaigus karui jie liko laisvi nuo prievolės žudyti, bet vis tiek priklausomi nuo karo. Nusiraminimo ieško alkoholyje, narkotikuose.
O JAV karo veteranais yra visokeriopai rūpinamasi, veikia specializuotos reabilitacijos įstaigos“, – kalbėjo jis.
J.Koreiva viliasi, kad filmas, be kita ko, visuomenei primins, jog „afganai“ niekur nedingo, jie čia, šalia mūsų. Nors po karo praėjo daugiau kaip 20 metų, jie vis dar reikalingi pagalbos.
Plačiau skaitykite 2010 m. rugpjūčio 9 d. \\"Sekundėje\\"
