Moterų teisių gynimo aktyvistė džiaugiasi, kad bent jau lietuvių globojamos Goro provincijos centre situacija dabar yra kur kas geresnė nei prieš 10 metų.
Ten jau yra mokykla mergaitėms, veikia mokytojų ruošimo centras, moterų organizacija.
Tačiau šiuos, vakariečių akimis, pasiekimus lydi ir situacija, kuri greičiausiai daugumą vakariečių įvarytų į neviltį, o ten gyvenančioms moterims
– natūrali: tai yra skurdas, ypač atokesniuose kaimeliuose sunkiai pasiekiama sveikatos apsauga. Kol vakarietės sprendžia dilemas, kur ir kaip gimdyti, ten moterims yra visai natūralu, kad vaikelis į pasaulį ateina namuose.
Kaip ir afganistanietėms yra natūralu, kad „meilė yra tai, kas būna po vedybų“. O jeigu po vedybų būna smurtas ir jo nebepakėlusi pabėgi, nesi apsaugota ir su tavimi gali susidoroti.
Apie moterų situaciją ELTA kalbėjosi su Afganistano „Women Arise“ organizacijai vadovaujančia Suzan Yazdani ir islamo tyrinėtoju, politologu Egdūnu Račiumi. S. Yazdani, kaip ją apibūdino politologas, yra išskirtinė asmenybė ir netipinė Afganistano gyventoja jau vien tuo, kad neblogai kalba anglų kalba.
Ji yra gimusi Irane, ten baigė vidurinę mokyklą ir jau po Talibano nuvertimo 2002 metais atvyko į Gorą Afganistane. Dabar 31 metų moteris studijuoja mokytojų rengimo centre, nes nori pasekti mamos pėdomis ir tapti mokytoja, ir sako, kad jos norus supranta vyras, kuris ją, beje, ir atlydėjo į Lietuvą.
S. Yazdani su dar dviem Goro provincijos administracijos atstovais ir vienos nevyriausybinės organizacijos vadovu dalyvavo projektų rengimo ir įgyvendinimo mokymuose Vilniuje, Rytų Europos studijų centre.
„Gal Jums ir sunku bus patikėti, bet situacija pas mus gerėja ir dabar yra žymiai geresnė nei prieš 5–10 metų. Mes turime mokyklų, moterų, dirbančių įvairiose organizacijose, taip pat kartu su Vyriausybe, turime galimybių plėtoti ryšius su skirtingais žmonėmis, štai, dabar aš esu Lietuvoje.
Bet, žinoma, dar yra bėdų. Išsilavinimo lygis yra labai žemas Afganistane. Mes gyvename kare, nesame saugūs“, – sakė S. Yazdani.
Kalbėdama apie pasiekimus moterų teisių aktyvistė ypač akcentavo galimybę gauti išsilavinimą. „Tuo metu, kai aš lankiau mokyklą Irane, Gore dar nebuvo jokių mergaičių mokyklų. Dabar Čagčarane mes jau turime vidurinę mokyklą, joje mokosi apie 2,5 tūkst. mergaičių, tarp jų ir mano sesuo.
Mano mama yra mokytoja. Aš pati turiu penkerių metų dukrytę, kuri nuolat sako: „Aš labai noriu į mokyklą. Mano broliai eina į mokyklą, kodėl aš negaliu?“ Vis raginu ją palaukti dar metelius ir žadu, kad leisiu mokytis“, – sakė S. Yazdani.
Sprendžiant klausimą, ar leisti vaiką į mokyklą, lemiamas vaidmuo tenka ne tik kultūrai ir papročiams, bet ir saugumo situacijai. „Kai išeiname iš namų, nesame tikri, kad ten sugrįšime“, – kalbėjo S. Yazdani. Pagrįsdama savo žodžius ji pateikė pavyzdį, kad nesaugiuose pietiniuose Goro rajonuose – Pasabande ir Taivaroje – beveik nėra mergaičių, lankančių mokyklų.
Pasak moterų organizacijos vadovės, be vidurinės mokyklos, Gore dar yra mokytojų ruošimo centras. Jame mokosi daugiau nei 30 moterų. Jos teigimu, daugiau galimybių gauti aukštesnį išsilavinimą Gore nėra.
„Mes, Afganistano moterys, turime mokytis. Mes turime būti atstovaujamos visuomenėje, būti aktyvios, dirbti, keisti situaciją. Kai mes esame neišsilavinusios, negalime skaityti ir rašyti, mes negalime pakeisti situacijos. Išsilavinimas yra mūsų prioritetas, nes, jei moterys bus išsilavinusios, jos galės dirbti, turės pajamų ir galės padėti šeimai ir visuomenei“, – kalbėjo S. Yazdani.
Politologo E. Račiaus įsitikinimu, S. Yazdani taip kalba dėl to, kad ji yra išskirtinė asmenybė. „Jau faktas, kad ji kalba pakankamai nebloga anglų kalba, ją išskiria iš absoliučios daugumos moterų, kurios ne tik kad nekalba užsienio kalbomis, bet ir savo kalba negali nieko užrašyti ar perskaityti“, – teigė E. Račius.
Tyrinėtojas besidžiaugiantiems, kad mergaitės ten eina į mokyklą, siūlo užsiduoti ir kitus klausimus: „O kas augina tuos mažus vaikus, kurie yra šeimose? Kas juos dabar prižiūri?“, ir iš karto į tai atsako: „Motinos.“
„O kas tada eina į laukus dirbti? Niekas nebeina į laukus dirbti“, – sako E. Račius. Pasak politologo, galbūt kažkas pasakytų: „Tai ir nereikia, mergaitės tegul mokosi skaityti, o motinos tegul sėdi su kūdikiais, o laukuose tegul želia piktžolės.“ Kitas atšautų: „O gal motinos gali eiti į laukus, o mergaitės gali prižiūrėti mažesnius vaikus?“
„Ne, taip negalima, čia gi tik tradicionalistinėse visuomenėse taip daroma, mūsų emancipuotoje visuomenėje mergaitės turi eiti į mokyklą, net jeigu šeima nebegalės uždirbti, dėl to, kad paprasčiausiai laukuose nebus kam dirbti“, – savotišką dviejų požiūrių dialogą pateikė E. Račius.
S. Yazdani teigimu, dirbančių, taip pat ir nevyriausybinėse organizacijose moterų skaičius yra tarsi saugumo veidrodis. Ji taip pat primena, kad Afganistanas nėra vienalytis ir etnine prasme.
Pavyzdžiui, palyginti saugiame La'l va Sardžangale, kur daugiausiai gyvena koalicines pajėgas labai palaikantys ir ilgai puštūnų skriausti hazarai, moterys jaučiasi pakankamai laisvai.
„Ten gali matyti moteris dirbant su vyrais, jie neturi problemų, kai nueini į turgų, matai moterį, einant prieky, ir vyrą, sekant iš paskos. Visai kitaip yra pietiniuose Pasabande ir Taivaroje“, – sakė S. Yazdani.
Politologas sako negalįs tvirtai vertinti tokios situacijos, nes reikėtų tirti, ko pačios afganistanietės nori. „Žvelgdami iš mūsų kultūrinės perspektyvos sakome, kad moteris būtinai turi turėti teisę į darbą arba turi turėti teisę būti bedarbe, kaip yra Lietuvoje ar kur nors kitur, kad ji turi turėti teisę į edukaciją.
Žvelgiant iš jų kultūrinės perspektyvos, mes galėtume klausti, ar lūkesčiai tų pačių moterų toje kultūroje yra tokie patys, kokie yra lūkesčiai moterų liberaliose pokrikščioniškose Vakarų visuomenėse? Į tą klausimą aš tvirtai negaliu atsakyti, nes reikėtų daryti tyrimus ir tada matytume, ar tos moterys nori būti emancipuotos, ar jos nori specifinės edukacijos, ar nori turėti teisę išeiti iš namų, dirbti ir panašiai“, – sakė E. Račius.
Paklausta, ką ten per dienas veikia tipinė moteris, tyrinėtojas iš karto atšauna: „Moteris ten bando išlikti.“
„Kaip tame tarybiniame filmuke, kai davė kirvį ir sako: išvirk košę. Tai jos pasiima kirvį ir verda košę, nes ten nieko nėra. Jos turi garantuoti, kad šeima išliktų. Vyras, savo ruožtu, tai daro bandydamas sudurti galą su galu. Ar jis prekiauja narkotikais, ar šaudo į koalicines pajėgas, tai yra kitas dalykas.
O moteris, likusi namie, turi kažkokiu būdu prasimanyti maistą, garantuoti išgyvenimą buitiniame lygmenyje“, – sakė E. Račius.
„Merginos ten pakankamai anksti išteka. Legalus amžius, man rodos, jau yra kilsteltas iki 18 metų, bet „de facto“ santuokos yra sudaromos ir anksčiau. Islamiška nuostata yra, kad, kai moteris jau gali gimdyti, ji gali tekėti.
Vedybos iš principo yra dviejų pusių socialinis-ekonominis kontraktas, su įsipareigojimais, teisėmis ir panašiai. Jaunieji paprastai būna pakankamai jauni, ir jų gebėjimas spręsti yra menkesnis, taigi atsakomybę prisiima tėvai arba globėjai“, – aiškina E. Račius.
„Meilė? Na, pirma, būna vedybos. Nėra taip, kad tu nematai vyrų, – dangstydama rankomis akis ir juokdamasi sako S. Yazdani. – Bet iki vedybų negali turėti su jais jokių santykių. Pirma, vedybos, o po to – visa kita. Tėvas, brolis ar dėdė gali paklausti, ar mergina sutinka tekėti, bet ypač kaimuose moterys negali nesutikti. Mes turime žodį dari kalba, kuris reiškia „turime tai priimti“.
Na, o po santuokos būna ir vaikai, juos, pasak S. Yazdani, dažniausiai moterys gimdo namuose. Na, nebent ypač sudėtingomis situacijomis jos vežamos į ligoninę. „Bet tai yra sudėtinga dėl kelių, kelionė iki artimiausios ligoninės būna, kad trunka 5–7 valandas, tai būna, kad ir miršta kelyje“, – pasakojo afganistanietė.
Ji dar pridūrė, kad iš viso kai kuriose šeimose susirgusi moteris negali pasirodyti gydytojui vyrui, o moterų gydytojų Gore nėra.
Ekspertas paaiškino, kad Afganistane ne retu atveju susirgus atsiduodama Dievo valiai.
„Fatalizmas Afganistane yra neabejotinai daug didesnis, negu mes galėtume įsivaizduoti kur nors Europoje. Atsidavimas Dievo valiai yra tikrai labai ženklus. Europoje visą laiką pasikliauji gydytojais, ten pasikliaujama Dievu dažniau negu gydytojais, kurių dažnai negalima nei prisišaukti, nei susirasti. Kam tau gydytojas, jeigu yra Dievas? Tokia norma kai kuriose šeimose galėtų būti pamatinė“, – sakė E. Račius.
Ne visose šeimose viskas klostosi net ir tų kraštų standartais žiūrint gerai, Vakarų spaudoje vis sumirga atvejų apie susideginusias moteris, o dar prieš mėnesį Vakarų pasaulis sugniaužęs kvapą sekė, kaip pavyks operacija jaunai afganistanietei, kuriai už tai, kad neapsikentusi vyro smurto pabėgo iš namų, buvo nupjauta nosis ir ausys.
„O kaip Lietuvos moterys, kurių masė pasikaria, pasiskandina arba vaikus nužudo. Nieko naujo, lygiai taip pat, kaip ir kitose visuomenėse, skandalingų atvejų neabejotinai būna visur. Jeigu norima išpūsti, tą galima padaryti iki tarptautinio lygmens. Mūsų Jonaitienė gal CNN ar BBC ir nėra labai įdomi, o Afganistane, žinoma, tai yra įdomiau“, – sakė E. Račius.
Pasak tyrinėtojo, toks dalykas kaip skyrybos ten egzistuoja, ir islamas to nedraudžia. „Jeigu mes žiūrėsime per religinę prizmę, tai Katalikų Bažnyčia neleidžia skyrybų ir tik labai išimtiniais atvejais galima kalbėti apie jas. Islamas skyrybų neskatina, bet nedraudžia, musulmonų šeimos teisė akcentuoja, kad jeigu jūs matote, kad negalite gyventi drauge, geriau išsiskirkite, nes taip bus geriau ir jums asmeniškai, ir visai bendruomenei. Kas gali priimti sprendimą skirtis – priklauso nuo vedybinio kontrakto“, – sakė E. Račius.
Afganistanietė pasakojo, kad vis dėlto šis sprendimas dažniausiai priklauso nuo vyro, o pats skyrybų procesas yra labai ilgas, tenka daug vaikščioti po įvairias valstybines institucijas.
Pasak S. Yazdani, teoriškai moteris ir būdama santuokoje gali ateiti ir valdžiai pasiskųsti, kad yra skriaudžiama. Praktiškai, ji bus išklausyta, bet toliau jos niekas nesaugos, kelio atgal nebus, o su ja gali būti susidorota.
„Teisiniu lygmeniu moteris lyg ir turėtų būti apsaugota. Kultūriniu lygmeniu yra visiškai natūralu, jeigu ji pažeidžia tam tikrus nerašytinius kodeksus, tai visai natūralu, kad reakcija iš tėvų, pirmiausia, iš tėvo ir net motinos gali būti labai radikali - kelias atgal gali būti uždarytas arba net galima kalbėti apie tokius atvejus, kaip susidorojimą su merginomis“, – sakė E. Račius.
S. Yazdani įsitikinimu, tokias problemas galima laipsniškai spręsti, labiausiai nuo ko žmonės pavargo – tai karas. Ji teigė girdėjusi ir apie sprogimus Čagčarano oro uoste ir prie Lietuvos karių stovyklos ir susigėdusi pradėjo atsiprašinėti už galbūt jos tėvynainių padarytus veiksmus.
„Mes labai apgailestaujame dėl tokių dalykų. Mes norime būti saugūs, labai pavargome nuo karo. Mes nemėgstame karo. Aš nesuprantu, kodėl taip atsitinka (...) Tarptautinė bendruomenė iš spaudos mato Afganistaną, skendintį kare, bet jame yra ne vien tik karas. Bendruomenė gyvena, dirba. Yra ir įdomių dalykų, kuriuos galima pamatyti Afganistano Goro provincijoje, bet prie viso to, žinoma, dar yra karas“, – atsiduso S. Yazdani.
Paklausta, kokios pagalbos tikėtųsi, afganistanietė sakė labai gerai suprantanti, kad ir Lietuva nėra labai turtinga šalis. „Bet Lietuva turi daugiau galimybių nei mes patys paskatinti tarptautinę visuomenę paremti mus. Mums reikia kelių, infrastruktūros“, – kalbėjo S. Yazdani.
Politologas E. Račius šioje srityje kalbėjo apie pagalbą patenkinti universalius poreikius, pavyzdžiui, sveikatos apsaugos. Kad, pavyzdžiui, norintiesiems būtų prieinami skiepai.
