Iš Afganistano Goro provincijos neseniai grįžo Lietuvos archeologų grupė. Vidurinė Azija mokslininkus pribloškė archeologinių radinių gausa, rašo „Lietuvos žinios“.
Lietuvos archeologų grupė kartu su moksliniu vadovu profesoriumi Aleksiejumi Luchtanu Afganistane įgyvendino LR užsienio reikalų ministerijos Vystomojo bendradarbiavimo ir paramos demokratijai departamento projektą "Archeologijos paminklų paieška ir registro sudarymas Afganistane, Goro provincijoje, 2008 metais".
Lietuvos kariai vadovauja Goro provincijos Afganistane atstatymo grupei. Į šio šalies regiono atkūrimo darbus įsitraukti dar pernai spalį panoro ir Lietuvos archeologai.
Archeologijos projektų centro "Antiqua" specialistai, laimėję konkursą, jau pernai į Afganistaną vyko turėdami tikslą pasirūpinti per karus nuniokotu krašto paveldu, ieškoti istorijos, archeologijos ir kultūros paminklų liekanų, padėti vietos paveldo apsaugos ir archeologijos specialistams sudaryti paminklų registrą. Tai sudėtinė bendros humanitarinės pagalbos, atkuriant Goro provincijoje taikų gyvenimą, dalis.
Šią gegužę mūsų archeologai - A.Luchtanas, jo žmona Daiva Luchtanienė (projekto vadovė), du profesoriaus doktorantai Ramunė Butrimaitė ir Rokas Vengalis - padedami vietos specialistų ir vertėjo tęsė spalį pradėtus darbus Goro provincijoje. Įspūdžius iš mėnesį trukusios ekspedicijos pasakoja ekspedicijos mokslinis vadovas - Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto Archeologijos katedros vadovas, profesorius A.Luchtanas.
- Pernai lankydamiesi Afganistane išsiaiškinome, ar galėtume čia dirbti, ar šalyje yra tokio darbo - paminklų žvalgymo, paieškos, registro sudarymo - poreikis, ar yra galimybė bendradarbiauti su vietos institucijomis. Apskritai šis regionas buvo visiškai neištirtas, jame iš viso nebuvo žinomi archeologijos paveldo objektai, išskyrus Džamo minaretą - garsųjį UNESCO paveldo objektą, kuriam gresia pavojus sunykti. Šis XII amžiaus pabaigoje statytas 65 metrų aukščio minaretas pasviręs tarsi Pizos bokštas.
Pernai aptikome nemažai radinių, šiemet turėjome kitokią užduotį - ne tik ieškoti naujų paminklų, bet ir pasirūpinti surastųjų paveldosauginiu įteisinimu. Reikėjo juos išmatuoti įvairiais prietaisais, nustatyti tikslią lokalizaciją, užpildyti paminklų pasus, kad paminklai įgautų oficialų įteisinimą ir galima būtų tikėtis apsaugos. Šiemet taip buvo įteisinta vienuolika pernai rastų paminklų ir dar surasti bei įteisinti devyni nauji objektai. Jie taip pat labai įdomūs, efektingi, skirtingo laikotarpio.
- Ar po didelę dalį provincijos žvalgėtės?
- Vidurio Afganistane esanti Goro provincija gana didelė, didesnė negu pusė Lietuvos, labai sunkiai pasiekiama, plytinti maždaug 2,5 kilometro aukštyje virš jūros lygio. Teritorija kalnuota, išraižyta upių, tekančių į tris didžiąsias upes. Didžiausia upė - Hari Ruda, kertanti beveik visą Afganistaną ir išnykstanti Karakumų smėlynuose Turkmėnijoje. Kita, Murgabo upė, taip pat nutekanti į šiaurę, į smėlynus, trečia - Lalo upė - teka pietinėje Goro provincijos dalyje. Mes išžvalgėme teritoriją maždaug 60 kilometrų aplink provincijos sostinę Čagčaraną ir Harirudo upės baseine. Vieną objektą tyrinėjome ir prie Murgabo intako.
Norint nuvykti kitur, reikia jau kelių dienų išvykų, nes daug kur 50 kilometrų kelią įveikti ir sugrįžti atgal reikia visos dienos. Vietos gyventojai atstumus matuoja ne kilometrais, o valandomis - per kiek laiko tą atstumą galima įveikti.
Kaip kasinėti kalnuose?
- Kaip atliekami archeologiniai kasinėjimai kalnuotose teritorijose, kur ne dirvožemis, o uolienos?
- Afganistane mes nieko nekasinėjome, archeologinius radinius rinkome tiesiog nuo žemės. Jų čia galima rasti gana daug.
Archeologijos objektai šioje šalyje turi savo specifiką. Visoje Vidurinėje Azijoje pastatai buvo statomi iš nedegtų molio plytų. Sugriuvus tokiems namams, susidarydavo 70-80 centimetrų sluoksnis, virš jo vėl būdavo statomas kitas pastatas. Trijų laikotarpių pastatai jau sudaro beveik 2 metrų sluoksnį. Pas mus, Lietuvoje, kur buvo medinė statyba, mes randame tik pastatų pėdsakus. Azijoje galima aptikti daug išlikusių konstrukcijų, čia susiformavę milžiniški daugiasluoksniai archeologijos paminklai. Jie gali būti nuo keliolikos metrų iki keliasdešimties hektarų skersmens bei keliolikos metrų aukščio. Juose galima aptikti 4-5 tūkstantmečio prieš Kristų senumo žmonių gyvenimo pėdsakų.
Tokius milžiniškus paminklus yra sudėtinga kasinėti, reikia tam tikros patirties, kad galėtum susiorientuoti nedegto molio griuvėsiuose, kad suprastum, kur natūrali žemė, o kur griuvėsiai.
Vidurio Afganistane kol kas nėra sąlygų organizuoti tokius brangiai kainuojančius stacionarius kasinėjimus. Ir tai nėra labai tikslinga, nes gali paskatinti nelegalius kasinėjimus. Pirmiausia svarbu sudaryti paminklų registrą, surinkti informaciją apie esančius paminkus.
Afganistano archeologinis žemėlapis labai įdomus. Šiaurinėje, pietinėje, vakarinėje dalyje yra garsių objektų, XX amžiuje tyrinėtų prancūzų, italų, rusų, japonų. Sunkiai pasiekiamas šalies centras, kuriame mes dirbome, kol kas - balta dėmė. Tai ekonomiškai atsilikęs regionas. Pavyzdžiui, visoje Goro provincijoje nėra asfaltuotų kelių. Tai, kas vadinama autostrada ar valstybinės reikšmės keliu, pavyzdžiui, Kabulas-Heratas per Čagčaraną, einantis per Vidurio Afganistaną, iš tiesų yra kaimo šunkelis. Tarp kalvų dažniausiai vingiuoja viena eismo juosta viena kryptimi. Kelių šimtų kilometrų kelionė automobiliu iš Kabulo į Goro provincijos sostinę Čagčaraną trunka ilgiau kaip dvi paras.
- Kokiu transportu jūs keliavote ieškodami paminklų?
- Automobilius su vairuotojais mes samdėme iš vietos gyventojų. Pagrindinis transportas, kuris ten naudojamas, tai "Toyota" markės visureigiai. Apskritai "Toyota" čia populiariausia. Šie automobiliai, matyt, yra atspariausi dulkėtiems, itin prastiems keliams bei karščiui. Gyvenome mūsų kariniame dalinyje Čagčarane.
Ne lobių plėšikai
- O kaip vietos gyventojai reagavo į jūsų darbus? Ar jiems tai nebuvo naujiena?
- Afganistano archeologijos istorijoje kasinėjimus pirmiausia yra vykdę užsienio archeologų ekspedicijos. Vietos specialistai po truputį pradėjo įsitraukti į tyrinėjimus tik XX amžiaus antrojoje pusėje, iki tų ilgai trukusių karų pradžios. Per karus tyrinėjimų sistema buvo sugriauta, dabar vėl pamažu atkuriama. Tai, kad Afganistane dirba įvairių Europos šalių mokslininkai, vietos specialistams visiškai suprantamas reiškinys. Be to, mes visada dirbome kartu su Afganistano Islamo Respublikos paveldo apsaugos, archeologijos instituto specialistais ir vietiniais paveldosaugininkais iš Čagčarano.
Talibano valdymo laikais nelegali archeologija buvo pasipelnymo šaltinis, naudojantis metalo detektoriais buvo ieškota radinių, kuriuos būtų galima parduoti. Tačiau dabar vietos gyventojų ir valdžios požiūris į archeologiją kinta.
Po ekspedicijų mes atsiskaitome vietos kultūros departamentui, Afganistano kultūros ir informacijos ministerijai. Juos šiemet nustebinome atradę vertingų paminklų ten, kur jų specialistai net nesitikėjo ko nors aptikti, pavyzdžiui, įspūdingo budistų vienuolyno liekanų dešiniajame Hari Rudo upės krante, apie 20 kilometrų į vakarus nuo Čagčarano.
Per mūsų projekto rezultatų pristatymą dalyvavęs provincijos gubernatorius generolas Baz'as Mohommad'as Ahmadi (vėliau pakvietęs mus vakarienės) pasakė, kad dabar provincija gali didžiuotis sužinojusi, jog turi daug vertingų paveldo objektų, kad egzistuoja ne tuščioje dykroje. Gubernatorius žadėjo kreiptis į šalies valdžią ir prašyti lėšų paminklų apsaugai, radinių pagrindu žadėjo kurti kraštotyros muziejų. Jo statybai jau paskirtas sklypas.
Bendraudami su šalies kultūros viceministru, Kabulo nacionalinio muziejaus direktoriumi, susidarėme nuomonę, kad šalies valdžia taip pat geranoriškai nusiteikusi savo paminklų išsaugojimo atžvilgiu. Jų nuomone, radiniai iš atskirų provincijų turi būti kaupiami tose provincijose, kur ir buvo rasti, o ne išvežami. Muziejus jau yra įkurtas Herate, dabar planuojamas steigti ir Čagčarane, prie Kultūros ir informacijos departamento. Beje, čia atidarytai pirmai ir vienintelei provincijos viešajai bibliotekai 3000 knygų dari kalba dovanojo Lietuva.
Tokie žingsniai rodo, kad požiūris į istoriją, archeologiją šioje tolimoje provincijoje kinta. Be to, afganai yra išdidūs, gerbiantys savo praeitį, savo istoriją ir papročius žmonės. Jiems mes tikrai neatrodėme kokie nors neaiškūs aukso ar lobių grobikai. Viską, ką darėme, darėme viešai, parodėme radinius, atiduodami saugoti Kultūros departamentui pagal abiejų šalių pasirašytus atidavimo aktus.
Atvažiuodami į bet kurią gyvenvietę mes pirmiausia susitinkame su vietos administracija - mula ar seniūnu, paaiškiname savo tikslus. Be to, tyrimams mes turime oficialų leidimą, pasirašytą šalies Kultūros ir informacijos ministerijos. Tad jį parodžius mūsų niekas nelaiko avantiūristais, supranta, kad dirbame pagal projektą, kurį remia ir palaiko jų vyriausybė.
Ko Afganistane verkė Buda?
- Vyrauja nuomonė, kad musulmonai gerbia tik savo kultūrinį paveldą, o kitų tikėjimų nelabai. Kokią Jūs susidarėte nuomonę?
- Tokia situacija buvo tik fanatiškai nusiteikusių musulmonų talibų valdymo laikais, kai buvo duotas nurodymas Afganistane griauti visas skulptūras, priklausančias kafirams - kito tikėjimo išpažinėjams. Dabar tikrai taip nėra. Dabartinės valdžios požiūriu, tai Afganistano tautos protėvių palikimas. Čia senos kultūros tradicijos kūrėsi dar iki islamo. Daugelis musulmoniškų kraštų tai supranta.
Musulmonai kitatikius gali vertinti kaip klystančius, bet Korane niekur neparašyta, kad reikia išgriauti visą paveldą. Ir kai fanatikai 2001 metais sumanė išsprogdinti prieš tris dešimtmečius puikiai indų mokslininkų restauruotas Budos skulptūras Bamijane, daug musulmoniškų kraštų kreipėsi prašydami to nedaryti, tačiau fanatizmas nugalėjo. Tūkstantmečių negandas atlaikę skulptūros Afganistane buvo susprogdintos.
Afganistanas - arijų tėvynė
- Ar galima palyginti archeologinius kasinėjimus Lietuvoje ir Afganistane? Kur Jums dirbti įdomiau?
- Negaliu sakyti, kad Lietuvoje neįdomu, tačiau Vidurinės Azijos archeologija yra labai specifinė. Tai regionas, kuriame labai daug senų civilizacijų pėdsakų, tai, galima sakyti, civilizacijų lopšys. Vidurio Afganistanas - Antikos autorių ariana, arijų tėvynė. Per tą regioną perėjo daugybė užkariautojų - ir Aleksandras Makedonietis, ir Čingischano palikuonys, čia susikūrė galinga Kušanų imperija. Čia pynėsi ir keitėsi įvairūs tikėjimai - budizmas, einantis iš Rytų, zoroastrizmas, išsirutuliojęs pačiame Afganistane, iš senosios Persijos ėjusios kultūros įtakos. Radinių Afganistane fantastiškai daug.
Kai mes pernai pirmą kartą apsilankėme Talibano laikais kasinėtame objekte - senoviniame Kuške Bohar mieste, buvome priblokšti radinių gausos. Nelegalūs kasinėtojai buvo išrinkę tik metalą, o visą keramiką palikę. Įvairiausių epochų puošniausių molinių dirbinių fragmentai gulėjo po kojomis - visas paviršius buvo jais nuklotas. Tai nerealus vaizdas. Mes, kaip archeologai, buvome sutrikę. Iš pradžių manėm juos surinkti, bet vėliau supratom, kad čia reikia sunkvežimių norint išvežti vertingus radinius. Nustebino ir platus įvairiausių laikotarpių radinių spektras - nuo ankstyviausių žemdirbių kultūros, nuo IV-V tūkstantmečio prieš Kristų iki daugiaspalvės glazūruotos XIII amžiaus islamo keramikos iš to miesto, kuris XIII amžiuje buvo sugriautas Čingischano sūnaus kariuomenės.
Azijos archeologija įdomi, specifinė, ji, kaip pasaulio civilizacijos lopšys, nuo XIX amžiaus traukianti pasaulio tyrinėtojus.
- Ar Jums ši Azijos archeologijos specifika buvo naujiena?
- Ja domėjausi ir anksčiau. Dar sovietmečiu intensyviai kasinėdamas Kernavę atostogas leisdavau važinėdamas po sovietines Vidurinės Azijos respublikas. Esu susipažinęs su jų archeologijos specialistais, su jais važinėjęs po objektus, dalyvavęs jų kasinėjimuose. Afganistanas man nebuvo pirma pažintis su Vidurine Azija. Ekspedicija pernai spalį man buvo tarsi sugrįžimas į jaunystės dienas, kai aš vienas su kuprine važinėjau, daug kur autostopu, po labai savitą kraštą, domėjausi Vidurinės Azijos kultūra.
Klajoklių romantika
- Ar Jus kuo nors stebino afganistaniečių gyvenimo būdas, papročiai?
- Papročius, tradicijas, elgesio taisykles, santykius šeimoje aš žinojau nuo seno. Man nebuvo jokio kultūrinio šoko, žinojau, kaip reikia elgtis prie stalo, kaip pradedant pokalbį reikia 20 minučių kalbėti apie sveikatą, keistis komplimentais.
Man šiemet nauja buvo sutikti klajokliai kučiai. Tai viena puštunų genčių, klajojanti per Goro provinciją link Kabulo su milžiniškomis avių, ožkų bandomis, šimtais kupranugarių. Kartą, mums važiuojant į objektą, ant tilto per Hari Rudo upę patekome į didžiulį avių, ožkų, labai puošnių kupranugarių spūstį. Pasijutome lyg viduramžiais. Nedaug kur dabar galima pamatyti tokių klajojančių tautų.
- Ar Afganistaną galima laikyti archeologų svajone?
- Viskas priklauso nuo to, ar žmogui priimtinas toks gyvenimo būdas ir ar priimtinas Afganistanas. Tai labai įdomus ir savotiškas kraštas, turintis ypatingą trauką. Jei tave priėmė ta šalis pirmą kartą, visada norėsi į ją sugrįžti. Kai pernai lėktuvas nusileido Kabule, aš patikėjau esąs Kabule tik pajutęs nuostabų kalnų aukštikalnių, Azijai būdingų žolių kvapą.
Archeologija yra labai romantiška profesija. Gal labiau ne profesija, o gyvenimo būdas.
Jūratė Mičiulienė
