„Ankstus rytas... Kalnų horizonte, rytuose, pasirodė pirmieji saulės spinduliai. Už stovyklos ribų pasigirsta iš garsiakalbių sklindančios maldos. Bunda nauja diena, su kuria atkeliauja nauji iššūkiai ir šviežio prakaito pliūpsnis, bėgantis nugaros takeliu žemyn.
Valandėlei prisėdu, pasitikrinu savo du pagrindinius ginklus. Automatas švarus, spyna nestringa, šovinių dėtuvės pilnos, fotoaparato akumuliatorius įkrautas, dulkės nuo objektyvo nuvalytos. Ginklai paruošti. (...) Afganistanas - tai mano pirmoji misija šiame atokiame, civilizacijos mažai paliestame krašte. Jau bėga trečias mėnuo, kaip kiekvieną rytą keliuosi svetimoje žemėje ir vykdau man keliamas užduotis. (...) Šiandien lydėsiu civilių ir karių bendradarbiavimo grupę į vietinę Chaghcharano mokyklą. Turiu saugiai nulydėti žmones į kelias mokyklas, užtikrinti saugumą jose ir saugiai parlydėti atgal į stovyklą. Mano komandoje patyrę seržantai, vykdantys jau ne po pirmą ar antrą misiją, todėl instruktažas jiems labai trumpas, visi žino, kur, kada ir ką daryti. Atvykę į mokyklą privalome užtikrinti karių ir civilių bendradarbiavimo grupės saugumą, nė akimirkos nenuleidžiame nuo jų akių, nes tik tokiu būdu jie galės saugiai aptarti reikalus su mokyklos direktoriumi. (...) Suderinti fotografiją su tiesioginėmis užduotimis dažnai būna sudėtinga, tačiau visada stengiuosi turėti fotoaparatą, kad pasitaikius tinkamam momentui galėčiau atlikti šūvį, taikydamasis per objektyvą. Kad ir kaip būtų keista, bet taikytis tenka dažniau fotoaparatu nei automatu.
Afganistanas: karo zonoje - ne tik automato šūviai (nuotr. Organizatorių)
Gal ir gerai, manau, tai liudija, kad situacija Afganistane gerėja, ir grėsmių kiekvienais metais būna vis mažiau (...) Neperšaunama liemenė, šalmas, amunicijos sistema su pilnomis dėtuvėmis šovinių, granatomis, pirmosios pagalbos paketu, radijo stotimi, o dar pistoletas, automatas ir keli smulkesni daiktai, tokie kaip žemėlapis, prožektorius, kompasas, peilis, raportų atmintinės, telefonas, akiniai nuo saulės ir t. t. Prie viso to dar pusantro kilogramo sveriantis fotoaparatas su dėklu jau atrodo lašas jūroje, bet jam vietos jau sunku rasti. Ir tada pagalvoju: kodėl aš dar fotografuoju? (...) Manau, priežastys yra tam kelios. Viena iš jų - tai nuotraukose užfiksuoti atsiminimai, įspūdžiai ir akimirkos. Kita - tai artimieji, laukiantys mūsų Lietuvoje. Jiems labai smalsu pamatyti bent dalelę to, kuo mes gyvename Afganistane. (...) Ir paskutinė, bet ne mažiau svarbi priežastis - tai parodyti Lietuvos žmonėms, kad Afganistanas nėra mūšio laukas. Čia sutiktos moterys, vaikai, seneliai gyvena tokį pat gyvenimą kaip ir mes, gal kiek žiauresnį, gal kiek skurdesnį ir sunkesnį, bet gyvena - jie verkia ir juokiasi, jiems skauda ir būna liūdna. (...) Manau, dauguma iš mūsų, atsidūrę jų vietoje, suprastų, kad problemos, su kuriomis susiduriame Lietuvoje, toli gražu neprilygsta jų problemoms ir rūpesčiams čia„. (vyr. ltn. Andrius Česnauskas „Dienos ir naktys svetimoje žemėje“. www.karysmisijoje.com).
„Šiaurės rytai" kalbasi su Biržuose užaugusiu ir šiuo metu Afganistane tarnaujančiu kariškiu 27 metų Andriumi Česnausku.
- Kas lėmė apsisprendimą rinktis karininko kelią ? Pirmieji Tavo kariški ˛žingsniai ir tarnyba iki Afganistano.
- Sprendimas tapti kariškiu buvo priimtas dar besimokant „Saulės" gimnazijoje, 10 klasėje. Nuo vaikystės traukė žygiai, uniformos, ginklai, aktyvus gyvenimo būdas ir noras vadovauti, todėl kario gyvenimas buvo tai, ko aš norėjau. 2002 metais išlaikęs abitūros egzaminus prašymą studijuoti padaviau tik į Lietuvos karo akademiją (LKA). Jei būčiau neįstojęs, turėjau atsarginį variantą - eiti į privalomąją karo tarnybą ir po metų vėl bandyti patekti į LKA. Atsarginio varianto neprireikė. Baigęs studijas savo pirmąja tarnybos vieta pasirinkau Didžiosios kunigaikštienės Birutės motorizuotojo pėstininkų bataliono žvalgybos būrio vado pareigas Alytuje. Deja, tik atvykęs į tarnybos vietą sužinojau, kad žvalgų mano būryje šiuo metu nėra. Todėl praėjus kelioms savaitėms buvau paskirtas į pėstininkų būrio vado pareigas. Būryje - 26 privalomosios karo tarnybos kariai, 3 seržantai, einantys skyrių vadų pareigas, ir mano pavaduotojas, kurio patirtis kariuomenėje buvo 10 metų. Didžiausias iššūkis buvo užsitarnauti karių bei seržantų pagarbą ir autoritetą. Būrio vadu buvau 4 metus. Tuomet buvau paskirtas į Štabo operacijų planavimo skyrių, kur vykdžiau operacijų karininko pareigas. Po metų gavau pasiūlymą užimti Sunkiosios ginkluotės kuopos vado pavaduotojo pareigas. Šiose pareigose išbuvau metus ir tada išvykau į pusės metų trukmės tarptautinę taikos palaikymo operaciją Afganistane.
- Ar buvimas karo zonoje patvirtino posakį apie draugus, su kuriais galima būtų eiti į žvalgybą ar mūšį?
- Misijos rajone esu Užduočių vykdymo grupės (UVG) vadas. Visa komanda esame ne tik kolegos, bet ir draugai. Dauguma iš komandos narių misijoje yra jau po trečią ar ketvirtą kartą. Komandos rinkimas misijai prasideda dar prieš metus iki išvykimo. Kiekvienas vadas į savo komandą susirenka žmones, kurių jam reikia ir kuriais gali pasitikėti. Formuojant komandą atsižvelgiama į daugybę kriterijų. Pagrindiniai iš jų - kario sveikata, fizinis pasirengimas, jo taktinės žinios ir įgūdžiai, kvalifikacija ir kompetencija vykdyti konkrečias pareigas, žmogaus asmeninės savybės ir psichologinis suderinamumas su kitais komandos nariais. Surinkus komandą vyksta pusės metų pasiruošimas, kurio metu kariai atnaujina žinias ir įgūdžius, baigia papildomus kursus ir apmokymus, kartu dalyvauja po kelias savaites trunkančiose taktinėse bei kovinio šaudymo pratybose ir, žinoma, „susicementuoja" kaip viena komanda. Greičiau tai jau net ne komanda, o nauja, didelė šeima, kurioje kiekvienas žino savo pareigas, funkcijas, už ką atsako ir ką daro. Todėl išvykus į misiją jau nekyla minčių, ar su kuriuo nors iš jų eitum į mūšį.
- Didžiausios baimės, kurias tenka įveikti?
- Didžiausia baimė misijoje - tai suvokimas, kad nesvarbu, kaip gerai būsi pasiruošęs ir kaip gerai vykdysi užduotį, niekada negali būti šimtu procentų įsitikinęs, jog namo grįši gyvas ir sveikas. Jeigu išvis grįši...
- Ką dažniausiai sapnuoja vyresnysis leitenantas Andrius Česnauskas?
- Būdamas Afganistane dažniausiai sapnuoju tai, ko čia labiausiai trūksta... Lietuvos gamtą, paplūdimio tinklinį, kurį žaidžiame su draugais prie ežero, smagų pasivažinėjimą dviračiu miško takeliais, lengvą pasiplaukiojimą baidare, cepelinus bei rūkytus lašinukus su juoda duona ir svogūno laiškais.
- Už ką norėtum dėkoti savo tėvams bei kai kuriems mokytojams? Kaip manai, kuris iš Biržuose Tavo sutiktų mokytojų galėtų vykti į misiją?
- Seneliui noriu padėkoti už begalinį optimizmą, tikėjimą ir palaikymą. Močiutei - už rūpestį kiekvieną kartą grįžus į gimtinę mane pamaitinti, aprūpinti anūką naminėmis dešromis ir bulvėmis. Mamai - už meilę, rūpestį, paslėptas ašaras ir supratingumą sūnui pasirinkus kario gyvenimą. Ir tėčiui - už griežtą, bet teisingą ranką mane auklėjant, už tėviškas gyvenimo pamokas ir rūpinimąsi sūnaus sveikata užimant mane įvairia fizine veikla - nuo dviračių, baidarių, žygių iki sveiko gyvenimo būdo pamokų. Žinau, kad močiutė ir mama labai jaudinasi dėl mano tarnybos čia, Afganistane, netgi labiau nei aš pats dėl savęs, bet noriu jas nuraminti ir pasakyti, kad esu sveikas, skaniai pavalgęs ir gerai pamiegojęs.
Ypač noriu padėkoti lietuvių kalbos mokytojai Virginijai Kalvanaitei ir matematikos mokytojai Ainai Šatienei. Už tai, kad 12 klasėje įvertino mano pastangas, mane palaikė ir taip prisidėjo prie mano svajonės tapti karininku išsipildymo.
Iš Biržuose sutiktų mokytojų į misiją, manau, tikrai galėtų vykti mano fizikos mokytoja Astra Korsakienė. Ji mokėjo išsišokėlius „pastatyti į vietą", neieškodavo žodžio kišenėje ir turėjo aštroką, bet labai subtilų (kas suprasdavo) humoro jausmą. Į jos pamokas eidavau su maža baime, bet kartu ir su didele pagarba jai, kaip žmogui ir kaip mokytojai.
- Iš kur Tavyje glūdi menininko talentas? Jis toks ryškus iš fotografijų...
- Menininko gyslelę savyje atradau baigęs karo akademiją, kai atsirado daugiau laiko sau ir savo pomėgiams. Vienas iš jų - fotografija. Esu dėkingas tėčiui, išmokiusiam pastebėti grožį gamtoje ir užfiksuoti tai nuotraukose. Tėčio dėka įgijau fotografijos pagrindus, padedančius man nuotraukose perteikti tai, ką noriu parodyti. Noriu, kad žmonės pamatytų ir suprastų, kad karys nėra tik mašina, vykdanti aukštesnių vadų įsakymus, o turi jausmus, emocijas, turi savo pasaulio, grožio ir tiesos suvokimą. Savo nuotraukose bandau užfiksuoti, kaip aš suvokiu pasaulį, grožiuosi juo, supančiu mane kiekviename žingsnyje.
- Ką norėtum pasakyti rugsėjį į susitikimą susirinksiantiems klasės draugams?
- Klasės draugams ir auklėtojai Jadvygai Džiugienei noriu palinkėti, kad mažuose dalykuose pamatytų gyvenimo džiaugsmą, niekada nepamirštų tikrų draugų ir gyvenime visada siektų didelių tikslų.
- Kokios būtų idealios kario atostogos?
- Šiltas vasaros vakaras kalnuose... Ant stiklinio ežero paviršiaus kalnų horizonte žaidžia besileidžiančios saulės spinduliai. Už nugaros kūrenasi mažas laužiukas, vakarui suteikiantis dar daugiau jaukumo ir šilumos. Mes su mylimu žmogumi sėdime ant kranto stebėdami, kaip saulės spinduliai skęsta horizonte, o juos danguje keičia pradedančios įsižiebti žvaigždės. Jaučiu, kaip mano kūną užlieja visiškas laisvės ir nepriklausomybės jausmas...
Kiekvieno kario idealios atostogos yra skirtingos, bet aš savąsias įsivaizduoju taip.
- Tikiu, kad Tau rašo būrys mergaičių... O ar daug merginų sulaukia Tavo laiškų? Kas Tau svarbiausia moteryje? Kokiomis savybėmis turėtų būti apdovanota karininko mylimoji ar žmona?
- Būrys mergaičių niekada neatstos vienos, bet mylimos. Kas svarbiausia moteryje? Man patinka romėnų poeto Juvenalio posakis „Sveika siela sveikame kūne". Manau, šis posakis moterims tinka ne ką mažiau nei vyrams... Kario mylimoji turėtų būti apdovanota geležine kantrybe ir supratingumu. Kantrybė reikalinga savaitėmis ar net mėnesiais laukiant iš pratybų, komandiruočių, apmokymų ar tarptautinių operacijų grįžtančio vyro. O supratingumo prireikia, kai karininko tarnybos vieta dažnai keičiasi iš vieno miesto į kitą. Todėl arba moteris su tuo susitaiko, arba...
- Ačiū už pokalbį. Linkėčiau mylimos, kantrios, supratingos ir sielai artimos. Tokios, kuriai norėtųsi rašyti gražiausius laiškus ir kuri mokėtų grožėtis Tavo fotografijomis, nors jose būtų ne tik jos atvaizdas...
Alfreda Gudienė
