Plinta nauja nusikaltimų rūšis – ieškoma naivuolių, kurie už menką atlygį padėtų banke išgryninti internetu vogtus pinigus.
Taip graudžiai policijoje verkiančios moters seniai nebuvau matęs. Kukliai, bet tvarkingai apsirengusios moteriškės veidas išpurto, o akys paraudo nuo ašarų, todėl buvo sunku atspėti, kiek jai metų – geri 30 ar beveik 40.
Apsiraminusi nelaimingoji „Akistatai“ atsisakė prisistatyti, tačiau širdį atvėrė. Jurgita (sugalvotas vardas) gyvena kaip tūkstančiai žmonių: su paaugle dukra glaudžiasi mažame bute Šiaulių pakraštyje. Ilgokai ieškojusi, šiemet ji pagaliau susirado valytojos darbą, bet iš minimalios algos labai neįsibėgėsi. Tad Jurgita apsidžiaugė, kai šią vasarą susipažino su vienu vyruku, pasiūliusiu lengvai užsidirbti kelias šimtines.
Egidijumi prisistatęs vyras paaiškino gyvenęs ir dirbęs užsienyje, iš ten laukiąs pervedant pinigų. Tik štai bėda. Po audringų skyrybų su žmona jis esąs šiek tiek įsiskolinęs alimentų, todėl buvusi sutuoktinė – tikra ragana – užsiundžiusi antstolius. Dabar jis nebegalįs naudotis savo sąskaitomis bankuose, nes vos jose atsiranda pinigų, antstoliai visus areštuojantys iki paskutinio cento, nepaliekantys net pragyvenimui. Tad jeigu, girdi, Jurgita leistų pasinaudoti jos banko sąskaita, Egidijus karališkai atsilygintų – padovanotų net 500 litų.
Pamatęs moters veide dvejonę naujasis pažįstamas patikino, kad nebūsią jokių greitųjų paskolų, jam nereikia jokių slaptažodžių.
Susigundžiusi lengvu uždarbiu Jurgita sutiko. Pasiėmusi tapatybės kortelę, nudrožė į Egidijaus norimą banką Šiauliuose, atsidarė valiutinę sąskaitą. Išėjusi iš banko lauke laukiančiam Egidijui moteris padiktavo sąskaitos numerį ir abu kelioms dienoms išsiskyrė.
Dingo pažado neįvykdęs
Netrukus paskambinęs Egidijus pranešė gavęs žinią, kad jo uždarbis iš užsienio jam esąs jau pervestas, todėl paprašė susitikti mieste prie to paties banko.
Egidijus vėl palaukė lauke prie banko, o Jurgita, atstovėjusi eilutėje, banko kasoje paėmė visus pervestus pinigus – apie 3000 eurų.
Gavęs šiuos pinigus Egidijus atrodė labai patenkintas. Prieš įsibrukdamas piniginę, vyriškis savo pagalbininkei nenoriai atkišo vieną eurų šimtinę ir pažadėjo likusius pažadėtus porą šimtų litų užnešti kitą dieną, kai vėl gausiąs pervedimą.
Tačiau dienos bėgo, Egidijus nebepasirodė, o pačią Jurgitą rudenį aplankė Šiaulių ekonominės policijos pareigūnai. Jie įteikė šaukimą atvykti į apklausą komisariate ir smulkiai klausinėjo apie Egidijų. Supratusi, kad šio vyriškio ne juokais ieško policija, Jurgita susizgribo, kad nežinanti jei jo adreso, nei pavardės, o ir savo vardą, tikėtina, jis pamelavo.
Prisistatė policija
Atvykusi nurodytą dieną į apklausą komisariate Jurgita išgirdo, kad „Egidijus“ – tarptautinės aferistų gaujos narys. Kažkokiu būdu gavę prieigą prie vieno airio sąskaitos, nusikaltėliai joje laikomus 3000 eurų pavogė, tiksliau – pervedė į Jurgitos sąskaitą, todėl šiuos pinigus paėmusiai Jurgitai dabar gresia būti pripažintai nusikaltėlių bendrininke. Moteris ypač išsigando sužinojusi, kad apvogtas airis ar jo bankas gali Jurgitai pateikti ieškinį.
„Tai juk daugiau nei 10 000 litų! Aš per metus tiek neuždirbu, o sutaupyti tokią sumą man viso gyvenimo neužtektų, – pasakodama Jurgita vėl pratrūko ašaroti. – Jei mane sodins į kalėjimą ir dar priteis tokią sumą, antstoliai iš buto į gatvę išvarys, tikrai neištversiu!“
Pasak Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato atstovės spaudai Gailutės Smagriūnaitės, Jurgita – toli gražu ne vienintelė sau pačiai netikėtai tapusi tarptautinės sukčių gaujos nare.
Pinigai atplūsta
Šių metų vasarą į Lietuvos policiją vienas po kito pradėjo kreiptis užsienio bankai. Jie pranešė, kad jų šalyse sukčiai įvairiais būdais tuština klientų sąskaitas, o pinigus perveda į Lietuvos piliečių bankų sąskaitas, iš kurių pinigai nedelsiant išgryninami ir pasisavinami.
Teisingumo dėlei reikia pripažinti, kad sukčių pavogti pinigai pervedami ir į kitas Rytų Europos šalis, vis dėlto Lietuvoje šiemet jaučiamas itin didelis šio plauko nusikaltėlių suaktyvėjimas. Šiuo metu vien Šiaulių ekonominių nusikaltimų tyrimo skyriaus (ENTS) pareigūnai tiria apie pusšimtį tokių nusikaltimų, kai užsienio bankų sąskaitose laikyti ir nušvilpti pinigai atsidūrė Lietuvos piliečių sąskaitose ir „išgaravo“.
Gegužės pabaigoje į vieno šiauliečio sąskaitą „Snoro“ banke iš vieno Belgijos banko buvo pervesti 3578 eurai, tą pačią dieną jie buvo išgryninti ir pasisavinti nenustatytų nusikaltėlių. Liepos mėnesį kitame banke kitas šiaulietis pasiglemžė 8050 eurų, neteisėtai pervestų iš Austrijos banko ir atsiradusių jo sąskaitoje. Ir taip toliau.
Išnaudoja ir valkatas
Tirdami šiuos nusikaltimus kriminalistai nustatė, jog sukčiai medžioja į pagalbininkus padoriai atrodančius žmones, tokius kaip Jurgita. Tik tokių trūksta, tai samdo ir benamius, valkatas, girtuoklius.
Žinoma, į banką atsidaryti sąskaitos užsukę piliečiai suvargusiais veidais sukelia įtarimą, todėl kiek įmanoma vargetas nuprausę bei papuošę, nusikaltėliai juos vežioja po skirtingus bankus skirtinguose miestuose. Nustatyta, jog kartą sukčiai į mašiną įsisodino kelis beturčius, o tie per vieną dieną skirtinguose Šiaulių apskrities bankuose atsidarė net po 3 sąskaitas, į kurias netrukus iš užsienio priplūdo pinigų.
Prašydami žmonių leisti pasinaudoti jų sąskaitomis, aferistai paprastai meluoja, kad jų pačių sąskaitos esančios areštuotos ir stebimos antstolių. Tada iškart už pagalbą pažadamas atlygis (beje, jis dažnai net nebūna sumokamas). O kuo didesnis pažadamas atlygis, tuo mažiau prašomajam kyla klausimų ir dvejonių. Galiausiai toks žmogus, uždirbęs keletą šimtinių, tampa šio nusikaltimo bendrininku, kurio laukia baudžiamoji atsakomybė bei solidarus visiems įtariamiesiems civilinis ieškinys. Galima juokauti, kad atsiranda naujos tendencijos – aferistų gaujos nariu tampama nė karto nemačius pačios gaujos.
Žvejyba su jauku
Sukčiams sunkiausia įvykdyti pirmąjį vagystės etapą – gauti priėjimą prie žmonių elektroniniu būdu valdomų banko sąskaitų. Dažnai naudojamas vadinamasis „fišingas“ (angliškai – „žvejojimas“). Kaip ir tikroje žvejyboje, nusikaltėliai pirmiausia užmeta jauką – sukuria vadinamąsias veidrodines interneto svetaines, kurios vizualiai nesiskiria nuo bankų svetainių, arba siunčia labai panašius į banko elektroninius laiškus. Juose pranešama apie tariamą gedimą ar patikrinimą, todėl prašoma prisiregistruoti, nurodyti internetinės bankininkystės slaptažodžius.
Jei auka užkimba ir atskleidžia savo slaptažodžius, jais pasinaudoję aferistai nedelsdami ištuština „sužvejoto“ žmogaus banko sąskaitą.
Štai tada labai prireikia paskutinės grandies paslaugų – tokių žmonių, kaip mums jau pažįstama Jurgita, kurie iš naivumo ar už užmokestį leistų pasinaudoti savo banko sąskaitomis, kad į jas būtų galima pervesti ir išgryninti pavogtuosius pinigus.
Kalčiausias paskutinis?
Policijai pradėjus tyrimą dėl pinigų iš sąskaitos vagystės, kriminalistai visada suranda aferistams išgryninti pinigus padėjusius pagalbininkus. Tik tuomet dažniausiai išaiškėja, jog šių sąskaitų savininkai nieko nežino apie tikruosius nusikaltėlius – juos pasamdžiusius tarpininkus. Kad policijai būtų sunkiau, paskutinės grandies naivuolių ieškoma kitose šalyse – kad ir mūsų Lietuvoje.
Kartais sukčiai naudoja duomenis žvejojančius kompiuterių virusus, kartais sudėtingą techniką – specialius skenerius, kuriuos montuoja virš bankomatų kreditinių kortelių įkišimo skylės. Skeneriai būna tokios spalvos ir formos, kad atrodo kaip bankomato detalė. Nepastebėjęs skenerio žmogus į bankomatą įkiša savo banko kortelę net neįtardamas, kad joje esančią informaciją nuskenavo nusikaltėliai, o surenkamą PIN kodą stebi sukčių virš galvos sumontuota miniatiūrinė vaizdo kamera. „Sužvejotųjų“ žioplių banko sąskaitos ištuštinamos jau mums žinomu būdu per visokias jurgitas, leidžiančias aferistams pasinaudoti jų sąskaitomis pervestiems vogtiems pinigams išgryninti.
Jurgita, iš žurnalisto išgirdusi, kad jeigu iš tikro nebus įrodyta, kad žinojo ja pasinaudojusio „Egidijaus“ kėslus, baudžiamosios bylos greičiausiai išvengs, pastebimai pralinksmėjo.
„Gal ir dėl tų 3000 eurų bankas su policija ir Egidijum, jeigu jį pagaus, be manęs išsiaiškins, – atsiduso Jurgita, dairydamasi durų. – Na, kas bankams tokia sumelė, kai jie milijardus varto?..“
Štai dėl tokio lengvabūdiško požiūrio galima ginčytis. Nusikaltimai interneto erdvėje įgauna epidemijos mastą. Didžiosiose Europos Sąjungos valstybėse kasmet įregistruojama po kelis šimtus tūkstančių nusikaltimų, o nuostoliai skaičiuojami šimtais milijonų. Lietuvos kriminalinės policijos biure teko įkurti Nusikaltimų elektroninėje erdvėje tyrimo valdybą.
Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Ekonominių nusikaltimų tyrimo skyriaus viršininkas Artūras Misiukevičius pataria:
Negalima žiūrėti į banko sąskaitas lengvabūdiškai. Sąskaita – ne sandėliukas, kurį galima išnuomoti nepažįstamiesiems. Jeigu kilo dvejonių, pasitarkite su banko darbuotojais – jie visada patars.
Jeigu leisite nepažįstamiesiems į jūsų sąskaitą pervesti pinigus, galite būti įvelti į pavojingą nusikaltimą, už kurį gresia rimta atsakomybė ir skaudžios pasekmės.
Jei pagailėsite žmogaus, tvirtinančio, kad jis negali naudotis savo esą areštuotomis banko sąskaitomis, pagalvokite, ar kas nors jūsų pagailės, kai būsite įveltas į nusikaltimą ir nuostolių padarymą?
Elektroninės bankininkystės slaptažodžiai, PIN kodai – tai slapta informacija, tai – raktas į jūsų sąskaitą. Rakto nuo seifo juk nedalintumėte kam pakliuvo, o slaptažodžiai neretai pasakomi pirmam jų paprašiusiam.
Darbovietės buhalterijai, kitoms įstaigoms galima nurodyti savo banko sąskaitą, bet tik ne jos elektroninio valdymo slaptažodžius ar PIN kodus.
Niekas, net aukščiausi pareigūnai ar bankininkai, negali reikalauti nei telefonu, nei elektroniniais laiškais pranešti jokių elektroninės bankininkystės slaptažodžių.
Sigitas STASAITIS
