G. Danėlius: Lietuvoje suėmimu neretai manipuliuojama
Advokatas Giedrius Danėlius pažymi, kad suėmimas yra griežčiausia kardomoji priemonė, todėl ji gali būti skiriama tik esant pagrįstiems įrodymams, jog švelnesnės priemonės neužtikrins įtariamojo dalyvavimo teismo procese ir asmens izoliavimas yra neišvengiamas.
„Kuomet suėmimu kaip kardomąja priemone siekiama ne pagrįstai izoliuoti įtariamąjį, be kitų tikslų, pavyzdžiui, palaužti jį, priversti talkinti tyrimui, tuomet galima įžvelgti manipuliavimą suėmimu. Įtarti, kad suėmimu manipuliuojama, ypač pagrįstai galima tais atvejais, kuomet suimti siekiama asmenis, įtariamus ūkinio ar finansinio pobūdžio, o ne smurtiniais nusikaltimais, turinčius darbus, nuolatines gyvenamąsias vietas. Deja, tiek tarptautiniai, tiek nacionaliniai ekspertai daro išvadą, kad tokios situacijos Lietuvoje nėra retos“, – sako G. Danėlius.
Pasak advokato, suėmimui egzistuoja daug alternatyvių kardomųjų priemonių – namų areštas, užstato ar dokumentų paėmimas, intensyvi priežiūra. Jų taikymas, sako G. Danėlius, priklauso nuo ikiteisminio tyrimo stadijos tikslų – užstatas paimamas norint, kad kaltinamasis nedingtų, intensyvi priežiūra taikoma norint atidžiai stebėti įtariamojo elgesį. Taip pat gali būti taikomos tokios procesinės priemonės kaip laikinas nušalinimas nuo pareigų ar elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolė, kurios, pažymi advokatas, siekiant surinkti duomenis dažnai būna efektyvesnės.
M. Dūda: suėmimą būtina pagrįsti konkrečiais bylos duomenimis
Panašios nuomonės laikosi ir advokatas Mindaugas Dūda. Pasak jo, skiriant įtariamajam suėmimą kaip kardomąją priemonę, turi egzistuoti nustatytas ir konkrečiais bylos duomenimis pagrįstas manymas, kad jis bėgs ar slėpsis nuo ikiteisminio tyrimo, trukdys procesui ar darys naujus sunkius ar labai sunkius nusikaltimus arba įvykdys nusikaltimą, kurį tik kėsinosi padaryti. „Manymu“, kurio konkretūs duomenys nepatvirtina, prašant suėmimo negali būti remiamasi, pabrėžia M. Dūda.
„Tais atvejais, kai į ikiteisminio tyrimo teisėją dėl suėmimo kreipiamasi tik formaliai nurodant suėmimo pagrindus, nepagrįstus konkrečia medžiaga, galima kalbėti apie piktnaudžiavimą suėmimu. Taip gali būti siekiama padaryti neteisėtą poveikį įtariamajam, kad jis elgtųsi pagal baudžiamąjį persekiojimą vykdančių pareigūnų norus, duotų atitinkamo turinio parodymus, „prisipažintų“ ar apkalbėtų save. Įmanomos ir situacijos, kai suėmimo kreipiamasi kerštaujant už „nebendradarbiavimą“ su pareigūnais, esant konfliktinėms situacijoms“, – teigia advokatas.
Pasak M. Dūdos, suėmimo sąlygomis išgautas prisipažinimas, kaip ir bet koks prisipažinimas, teisme būtų vertinamas atsižvelgiant į visą bylos medžiagą ir nustatytas faktines aplinkybes. Nustačius konkrečius proceso pažeidimus – asmens teisių pažeidimus, pareigūnų piktnaudžiavimą, neteisėtus apklausos būdus ar metodus, provokaciją – toks prisipažinimas nebūtų vertinamas kaip įrodymas.
„Be to, kalbant apie suėmimo taikymą bylose dėl nesmurtinių nusikalstamų veikų, labai svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad įtariamieji dažniausiai būna socialūs, su tvirtais ryšiais Lietuvoje, ir pagrindų konstatuoti, jog jie bėgs ar slėpsis, nebūna. Todėl dažniausiai skiriant suėmimą nurodoma, kad įtariamieji trukdys procesui ir darys naujas nusikalstamas veikas. Tačiau to prevencijai dažniausiai pakanka kitų kardomųjų priemonių ir tinkamos jų sąlygų vykdymo kontrolės. Tačiau neretai ikiteisminio tyrimo institucijos apie tai nesvarsto, nors ir privalo, nes laikyti asmenį suimtą yra patogiau“, – pažymi M. Dūda.
