M. Lingę vargiai galima pavadinti politikos naujoku. Didžiąja savo karjeros dalį jis praleido patarinėdamas prezidentams Valdui Adamkui ir Daliai Grybauskaitei. Tačiau užvėręs prezidentūros duris šiemet M. Lingė pasuko dar nebandyta kryptimi – į įstatymų leidžiamąją valdžią.
Ir panašu, kad jaunasis politikas čia sau kelia rimtą tikslą – teisėkūros konvejerį padaryti lėtesniu, bet kokybiškesniu. Taip pat jis tiki, kad šioje kadencijoje politikams nereikės apsimesti visažiniais, svarbiausius klausimus pavyks pasiekti diskusijų, o ne buldozerio būdu.
Dirbote dviejų prezidentų – Valdo Adamkaus ir Dalios Grybauskaitės komandose. Kuo jie skyrėsi kaip jūsų vadovai?
Dirbti pas prezidentą Valdą Adamkų pradėjau amžiumi jaunas žmogus. Greta visų tų funkcijų, kurios man buvo patikėtos, į tas pareigas pradžioje žiūrėjau kaip į didelę politinę mokyklą. Galėjau iš labai arti mokytis tos tikrosios politikos, politinės kultūros, matant tokios aukštos politinės brandos ir kultūros autoritetą, pavyzdį politikų tarpe. Man tai buvo tikrai puiki galimybė.
Svarbiausia, turbūt kiekvienas jaunas žmogus turi kampų įvairiausių – kraštutinį požiūrį kažkokį, aštriau ginti, būti įsitikinusiam, čia taškas ir be kalbos. Bet jutau, kad laiku ir vietoje atėjo tokia mokykla, kad ne viskas yra juoda ir balta. Politikoje ypač svarbūs įsiklausymo dalykai, diplomatija, konsensuso paieškos. Tai šitą patirtį labai aiškiai jutau. Tai buvo didžioji Valdo Adamkaus mokykla. Tai nebuvo dirbtina, tai nebuvo kažkokie dirbtiniai pamokymai ar pasakymai.
Tiesiog, matant žmogaus veikimo, bendravimo stilių, manieras, klausymąsi ir panašius dalykus, tai parodė, kad kartais politiniuose procesuose galima tikrai nemažai nuveikti. Užuot mojavus kuokomis ar kitais agresyviais instrumentais, kurie nepadeda susikalbėti arba užaštrina pozicijas ir nustumia diskutuojančias puses vieną nuo kitos.
O kaip Dalia Grybauskaitė?
Dalios Grybauskaitės kadencijos metais keitėsi mano pareigų pobūdis. Tuo metu labiau koncentravausi į konkrečias sritis, atsirado daugiau dalykiškumo. Tai buvo kitokio tipo mokykla, kitokie dalykai. Buvo labiau orientuojamasi į rezultato paieškas, į geriausių sprendimų ieškojimą, į susikoncentravimą į tikslus. Tas dalykiškumas daugiau kalbėti apie turinį, esmę turbūt ir buvo didžiausi jos reikalavimai komandos nariams.
Tai paskui labai pravertė, kai teko dirbti su Seimu, Vyriausybe, įvairiais įvairių pažiūrų politikais. Tuomet pravertė ir Valdo Adamkaus mokykla, kai tenka kalbėtis ir su dešine, ir su kaire, priklausomai, kokios yra koalicijos.
Kada tekdavo telkti paramą prezidentės iniciatyvoms arba prezidentės vetuotiems įstatymams, įtikinti, tai dialogo ir argumento kalbos mokykla buvo, matyt, vienas iš išskirtinių Dalios Grybauskaitės bruožų.
Panašu, kad jus visai neblogai paruošė būsimam darbui Seime – bendro sutarimo paieškos, derybos.
Tai turbūt ir yra dabartinės politikos lūkestis. Jeigu vertintume, kokiu metu ir kokioje situacijoje keičiasi valdžios, kokia nueinanti dauguma ir kokia ateinanti, ir kas buvo akcentuojama rinkiminėje kampanijoje, tai buvo išsakomas ir iš mūsų pusės susikalbėjimo stygius. Labai antidemokratinį stilių jautėme, kuris išryškėjo krizės metu, per pandemijos pradžią. Kad kažkas žino, geriau, kad dabar darysime taip, o ne kitaip.
Demokratinių sprendimų, demokratinių institucijų izoliavimas parodė, kad toks kelias nėra saugus. Ypač parodė, kad mes demokratines vertybes turime ginti praktiškai kasdieną. Tai nėra amžina duotybė, jeigu 30 metų gyvename atkurtoje valstybėje, toms vertybėms gali iškilti pavojus bet kada. Todėl sau keliu kaip vieną iš svarbių uždavinių būsimoje kadencijoje ir apskritai parlamento darbe, kad tos demokratijos vertybės turi būti stiprinamos, tie pamatai turi būti stiprinami.
Ar kalbėtume apie Konstituciją ir pagarbą požiūriui į Konstituciją. Per šiuos ketverius metus matėme ne kartą, kai Konstitucija buvo naudojama kaip įrankis. Jeigu Konstitucija trukdo sprendimą kažkokį priimti, kurio reikia daugumai, tai tada galima, jeigu ne apeiti ją, tada keisti, pritaikyti, kad ji tarnautų politinei daugumai.
Atvirkštinis turi būti požiūris. Sucentruoti reikia mūsų pagrindinį įstatymą ir žiūrėti jo vertybių, jo visumos, kaip mūsų sprendimai dera su tuo.
Tą paliudijo ir Konstitucinio Teismo ne vienas sprendimas, kai klausimai buvo stumiami buldozeriu. Dar dirbant prezidentūroje šią valdančiąją daugumą įspėdavome, kad jų vienas ar kitas projektuojamas žingsnis yra antikonstitucinis. Bet ne, buvo veikiama iš jėgos. Maždaug, ne jūs aiškinate Konstituciją, o Konstitucinis Teismas turi aiškinti.
Taip, tai jo pareiga, bet taigi matome, yra ir ankstesni nutarimai kažkokie, panašiais klausimais Konstitucinis Teismas yra pasisakęs. Na, bet svarbiausia vardan tikslo pravažiuoti buldozeriu, mes jėgos, galios, tada bus mūsų tiesa...
Gerai, kad tokiu atveju ne tik daugumos jėga yra paskutinė instancija valstybėje ir yra tie svertai, kuriuos galima naudoti.
Užsiminėte apie kai kuriuos valdžios sprendimus, kurie buvo prastumti buldozeriu. Kai buvote D. Grybauskaitės patarėjas, ne kartą kritikavote kai kuriuos valdžios sprendimus. Vis dėlto kai kurie jūsų kritikuoti politikai dabar bus jūsų bendradarbiai, nors dirbs opozicijoje. Kaip įsivaizduojate konstruktyvų darbą kartu su jais Seime?
Politika ir yra tas laukas, kai, matyt, jeigu nėra peržengiamos ribos, kai nueinama į destruktyvų apsižodžiavimą arba asmeniškumus, tai dialogui nematau jokių problemų. Mes tikrai nebuvome perėję į kažkokį lygį, kai būtų pamintos žmogiškosios vertybės arba pradėta įžeidinėti.
Ne, tiesiog, jeigu vyko kritika, ją lydėdavo argumentai kažkokie. O politika yra kalbėjimasis apie argumentus. Jeigu vienos ar kitos pusės argumentai yra svaresni, tai, matyt, ir sprendimas labiau koncentruojasi, demokratijos pagalba nugali ta pusė.
Per tą laikotarpį, manau, nė karto nebuvo peržengtos tos ribos, kurios trukdytų dar kartą ir dar kartą sėsti prie stalo. Čia viskas priklauso nuo dviejų veikėjų. Dialogo gali norėti viena pusė, jeigu jo nenorės antroji pusė, tai jis ir neįvyks.
Tai čia požiūriai turi būti vienodi. O mes rinkimų kampanijos metu partijoje labai akcentavome būtinybę ieškoti įvairių formatų tam tarimuisi, sutarimui. Žmonėms labai svarbu yra matyti ne tiktai kažkokius kepamus įstatymus, bet ir patį procesą šiek tiek kitokį. Teisėkūra šiame Seime, manau, turėtų tapti kiek kitokia, kad būtų labiau pereinama nuo kiekybinių kriterijų prie kokybinių.
O tai galima sukurti vadovaujantis pasitikėjimo principais – daugiau dialogo, mažiau visažiniškumo, kaip būdavo demonstruojama per šituos valdymo metus, ir daugiau pagarbos argumentams, diskusijai ir orientuotis į rezultatą, kuris keistų.
Iki šiol nedalyvavote nei Seimo, nei savivaldybių tarybų rinkimuose. Ar sprendimas pasukti į Seimą šiemet buvo natūrali karjeros tąsa, baigus darbą prezidentūroje? O gal apsisprendėte spontaniškai?
Sprendimas nebuvo labai spontaniškas. Pokalbių apie galimybę jungtis arba dalyvauti, pasukti į politiką buvo ir anksčiau. Buvo raginimų ir kvietimų prieš 2016 metų rinkimus. Bet laikiausi požiūrio, kad, jeigu esu komandos narys, ir prasidėjusi [prezidentės] kadencija, man didesnė vertybė yra atlikti pareigą iki galo, kur esu šiuo metu naudingas. Tai nesiblaškiau, bet pačios minties neatstūmiau.
Suprantu, kaip sudėtinga įkalbėti ateiti naujus žmones į politiką, nes ji tokia toksiška iš išorės, sudarytas vaizdas, demonizuoti žmonės ir procesai. Tas vaizdas nekuria labai didelio pasitikėjimo. Pritraukti naujos kokybės yra labai sudėtinga. Pats turėjau labai didelių dvejonių prieš apsispręsdamas. Man sudėtingesnis momentas buvo ne laimėsiu rinkimus ar nelaimėsiu, bet tiesiog, ar apskritai dalyvauti, ar nedalyvauti. Daugiau pokalbių buvo prieš apsisprendžiant.
Turėjau kvietimą su Tėvynės sąjungos puse. Jeigu nebūtų iš jų pusės raginimo, kvietimo pokalbiui, pats abejoju, ar būčiau labai veržęsis. Čia tiesiog sutapo jų požiūris, mano galimybės ir pats laikas. Ta sėkmė natūrali taip ir susiklostė.
O ar kitos partijos jus kvietė? Žinau, kad ilgai esate su konservatoriais, bet gal vis dėlto teko sulaukti kvietimų iš kitų?
Ne. Tai buvo turbūt žinoma ir kitoms politinėms partijoms. Atsimenu, kai susiformavo valdančioji dauguma 2012 metais, kuri buvo priešingos ideologinės krypties, kadangi dalyvavo trys koalicijos partneriai, nuėjau susitikti, susipažinti su Seimo valdančiųjų frakcijų vadovais.
Ir per patį pirmą pokalbį iš karto prisistačiau, kad mano šaknys, pažiūros yra tokios. Kad paskui nekeltų įtampų, konfliktinių situacijų dėl pasitikėjimo, nes tai, be abejonės, gali būti. Susikurti pasitikėjimą politikoje, matyt, ir yra pati svarbiausia vertybė. O dar didesnis uždavinys – išlaikyti tą pasitikėjimą. Tai tas procesas ir, matyt, lėmė tai, kad mūsų santykiai nebuvo apsunkinti su kitomis politinėmis partijomis. Bet natūralu, kad jos nekvietė žmonių iš tų stovyklų, kurios, matyt, yra oponuojančios.
Nuo 2005 iki 2006 metų buvote Lietuvos krikščionių demokratų biuro vadovas. Smalsu, koks konservatorius esate dabar? Ar Seimo salėje palaikysite tokius jautrius klausimus, kaip tos pačios lyties asmenų partnerystė, o galbūt palaikote stipriai konservatyvią partijos pusę?
Tas etikečių klijavimas, matyt, ir yra didžioji yda...
...bet negalite paneigti, kad partijoje yra du flangai ir patys partijos nariai, matėme, pykdavosi tarpusavyje dėl ideologinių klausimų.
Įvairiais klausimais gali susidėlioti labai skirtingos žmonių dėlionės. Be abejo, ideologiniai dalykai labiau suskirsto žmones, padeda daugiau aiškumo įnešti. Bet dažnu atveju matysime tuos pačius žmones, iškylančius skirtingų pozicijų klausimuose. Bet nieko nestebintų, kad būtų persidengimai.
Man atrodo, nuoširdu yra tai, kad partija atrado šiuose rinkimuose labai aiškų savo santykį su tokia laikysena, kad yra gerbiama kita nuomonė. Mes į programą nekėlėme ir neaštrinome tų klausimų, dėl kurių neturime vieningos nuomonės.
Vertybiniai, ideologiniai požiūrio klausimai neturi vieningo sprendimo. Todėl ypač svarbi dialogo galimybė. Atsistojus kažkuriuo klausimu, – kad ir partnerystės, ar gyvybės apsaugos, ir panašiai, – kraštutiniame kampe yra tikrai sudėtinga kalbėtis, ieškant sutarimo ar to sprendimo.
Tada prasideda kraštutinis rėkimas, šaukimas, nebesiklausoma. Ir tai padaro įkaitu patį klausimą arba sukompromituoja jo sprendimą. Tada jis tampa panašus labiau į viešą spektaklį, bet tikrai ne į pastangas. Iš tikrųjų šitiems visiems klausimams turi būti paruošta erdvė svarstyti, diskutuoti.
Manau, vienas svarbiausių koalicijos uždavinių bus, kaip prieiti prie konkrečios temos, kuri yra aktuali tam tikrai visuomenės grupei, kurie nori tų sprendimų.
Esate vienas tų partijos narių, kurie dalyvauja derybose dėl naujosios valdančiosios koalicijos, stebite visą procesą. Galbūt jūsų pavardė skamba svarstant būsimus ministrus ar Seimo komitetų vadovus?
Tėvynės sąjungos santykis su derybomis yra labai paprastas – Prezidiumas yra įvardinęs du asmeninis – tai sąrašo lyderė ir partijos pirmininkas, – kurie tiesiogiai dalyvauja derybose. Visi kiti žmonės, priklausomai nuo etapo, kas yra svarstoma, įsijungia.
Šiuo metu ruošiamasi galimam susitarimui. Be abejonės, kad susitarimas atsirastų, reikalinga ir ta pusė, kuri fiksuoja, kas yra susitarta, ko trūksta, kokios formuluotės. Tai nesu derybininkas ar įgaliotas žmogus, daugiau prisidedu, prie, pavadinkime, įforminimo mūsų derybų pasiekimų.
Jeigu apsibrėšime aiškius ir labai tikslius partijos prioritetus, kas yra svarbu, natūralu, kitas etapas tada bus išskleisti tai į Vyriausybės programos punktus. Ir, be abejonės, ieškoti žmonių, kas geriausiai gali atstovauti.
Bet būtų naivu tikėtis, kad jūs dabar apskritai nekalbate apie tuos žmones. Savaime suprantama, turėtų būti kažkokia grupelė, kažkokie žmonės, kuriems būtų patikėti tie darbai. Ingrida Šimonytė minėjo, kad norėtų iki pirmojo naujojo Seimo posėdžio turėti tuos sąrašus. Netikiu, kad jūs juos tik po savaitės sugalvosite.
Aišku, komentuojantys asmenys yra partijų lyderiai. Jūsų valia, tikėti ar ne (juokiasi). Bet, kiek buvo iškomunikuota pirmuosiuose susitikimuose, personaliniai klausimai, apie tai, berods, ir partijos lyderiai kalbėjo, kad nebuvo aptariami.
Per dvi valandas susikalibruoti, ką mes norime padaryti, tikrai yra per trumpas laikas, kad būtų galima aprėpti viską ir pateikti visus atsakymus.
Pats save esate pristatęs kaip komandos žmogų. Bet ar imtumėtės darbo, kur reikia vadovauti? Kurioje pozicijoje Seime, manote, geriausiai išnaudotumėte savo stiprybes?
Tikrai negalvoju apie postus, pozicijas. Tai tam tikras instrumentas. Viskas turi veiksmo logiką. Šiuo metu mūsų Tėvynės sąjungos žmonių yra išrinkta 50 į naują Seimą. Tikrai būtų vadybinis chaosas, jeigu pradėtų visi graibstytis ir ieškoti, kokią poziciją užsiimti. Pirmiausiai žiūrime, kad kiekvienas išrinktas Seimo narys išreiškia prioritetą, kur jis norėtų dirbti, kokiame komitete, komisijose.
Tada partijos ir frakcijos vadovybė dėliojasi, koks yra interesų laukas, kiek mes turėsime kvotų, kur galės konkretūs žmonės dirbti.
Bet jūs pasvajokite. Man tiesiog smalsu, ką laikote didžiausiomis savo stiprybėmis ir kur galėtumėte save matyti.
Yra kelios tokios sritys. Mano profesinis išsilavinimas, esu baigęs socialinį darbą, įsigijęs socialinės politikos magistrą. Nors toje srityje neteko dirbti tiesiogiai, bet profesine prasme tikrai jaučiu pareigą ir atsakomybę, kad šitie klausimai valstybėje sulauktų tinkamo dėmesio. Socialinė sritis man tikrai yra artima ir svarbi.
Juo labiau, kad turime tokią didelę atskirtį, sunkiai įveikiamą. Turime per mažą dėmesį, lyginant su kitomis Europos Sąjungos valstybėmis, kiek yra skiriama finansavimo socialinėms reikmėms. Tai šitoje vietoje yra tikrai didelių struktūrinių klausimų, kuriuos būtina spręsti, jeigu norėtume to pokyčio, socialinės atsakomybė, jautrumo ir visuomenę padaryti labiau savarankiškesnę.
Antras dalykas, kuris man labiau išplaukiantis iš patirties, kai klausimus teko kuruoti ir dirbti prezidentūroje, tai buvo susiję su valstybės valdymo klausimais, su savivaldos dalykais, rinkiminiais, sisteminiais dalykais.
Dar turiu ir trečią dalykinę pusę, kur yra klausimas, labiau persidengiantis su kitais. Matau, kad mokymosi visą gyvenimą sritis Lietuvoje yra nepelnytai užmirštama ir neskiriamas deramas dėmesys. Tiek dalyvaujančiųjų prasme, tiek politinio dėmesio prasme. Neturime patrauklios sistemos ir tame yra problema. Negalime pasakyti, kad už tą vieną klausimą yra atsakinga vien Švietimo ministerija, nes tai nėra net jos klausimas.
Tai yra ir Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos klausimas, ir Ekonomikos ir inovacijų ministerijos klausimas. Tai apima darbo rinkos pokyčius, kaip keisis profesijos, kaip keisis darbo rinka apskritai, kokių gebėjimų reikės. Tai tampriai susiję su ateities darbotvarke, tai žvilgsnis 10–30 metų į priekį.
Žinome apie Mindaugą Lingę, kaip dviejų prezidentų patarėją, dabar mums nupiešėte savo, kaip Seimo nario portretą, o koks Mindaugas Lingė gyvenime? Ką veikiate laisvalaikiu? Ar apskritai liks laiko laisvalaikiui, įsitraukus į valstybės valdymą?
Na, Mindaugas Lingė yra ir šeimos žmogus. Dabar auginu dvi dukras. Vyresnioji dar tik šiemet pradėjo mokyklos etapą, mažesnioji yra darželio etape. Tai tikrai didelis lūkestis yra, kad naujos veiklos nenuskriaustų tinkamo dėmesio šeimai, koks jis reikalingas. Kad vaikai turėtų, matytų tėtį, kiek įmanoma daugiau, pagal galimybes leistų laiką kartu.
Šitie metai yra pokyčio metai. Sutapo, kad dukra gavo vakar mokinio pažymėjimą, aš dieną prieš gavau Seimo nario pažymėjimą. Tai visi pradedame naują gyvenimo etapą. Smagu būti toje gyvenimo kelionėje, keliauti ir vertinti tas galimybes, kurios atsiveria. Ir padaryti iš to maksimumą, kas nuo mūsų priklauso.
