Daugiau nei savaitę Lenkija turi naują prezidentą – Bronislavą Komorowskį. Nutiko tai, ko ir buvo tikėtasi – Seimo maršalka tapo valstybės galva, nepaisant Smolensko katastrofos, potvynio ir su šiais reiškiniais susijusio jo oponento – Jaroslawo Kaczynskio reitingų kilimo. Pasitikėjimas pastaruoju gan greitai išaugo dvigubai.
Ši, daugeliu prasmių unikali, rinkiminė kampanija be abejo verta gilesnės analizės, tačiau dabar apsiribosime dviem vertinimais. Pirma, kaimyninės šalies ekspertai, remdamiesi faktu, jog nugalėtojo atotrūkis buvo nedidelis, kalba apie valstybės susiskaldymą. Antra, jų lietuviškieji kolegos skuba tvirtinti, jog mums esą būtų buvę geriau, jei būtų laimėjęs J. Kaczynzkis. Pastarojo žuvęs brolis dvynys Lechas neva buvęs Lietuvai labai palankus.
Šalia viso to, niekas, abejose neegzistuojančios sienos pusėse nemėgina pasiaiškinti – kokia yra ta Varšuvos politikos, vykdomos Lietuvos atžvilgiu, esmė ir ar tokia politika išvis egzistuoja. Nesinori manyti, kad taip viskas klostosi dėl to, kad analizuojantieji negeba išsiveržti iš labai primityvios - „myli nemyli“ – koordinačių sistemos. Tuo tarpu, kaimyninės šalies valdžios kaita – gera proga pradėti seniai pribrendusį pokalbį. Taigi...
... Jaroslawas Kaczynskis, kandidatuodamas į Lenkijos Respublikos prezidento postą, televizijos debatuose diskutuodamas su savo oponentu pareiškė, jog dėl situacijos Baltarusijoje Varšuvai dera kalbėtis ir derėtis... tiesiogiai su Maskva. Toks pareiškimas, žinoma, sukėlė nepasitenkinimo audrą Minske. Įsiuto ne tik oficiali valdžia, bet ir demokratinė opozicija – pirmas toks nuomonių sutapimo atvejis naujausioje Baltarusijos istorijoje.
Maža to, pačioje Lenkijoje tokia pozicija išprovokavo nemažą nepasitenkinimą Teisės ir teisingumo (PiS) kandidato stovykloje. Viena ryškiausių PiS kandidato šalininkių, sociologijos profesorė Jadwiga Staniszkis pavadino šią nuostatą tiesiog „gėdinga”. Bjauriausia buvo tai, kad šitokia geopolitinė įžvalga buvo išprakaituota kaip tik tuo metu, kai Maskva prieš Baltarusijos „tėtį“ („батькa“) kariavo eilinį dujų karą!
...Kiek senesnė, bet dar pakankamai šviežia yra istorija, kai dabar jau velionis Lenkijos prezidentas L. Kaczynskis užsipuolė tuometinį Ukrainos vadovą Viktorą Juščenko dėl to, kad pastarasis po mirties suteikė Ukrainos Didvyrio vardą Steponui Banderai – ukrainiečių nacionalistų lyderiui (palikime nuošalėje asmenybės vertinimą). Kas nors dar, valstybės lygmeniu, reikalavo atšaukti šį sprendimą? Teisingai - Putino Kremlius. Tiesa, Europos parlamentas (EP) šių metų vasario 25 dieną pritarė rezoliucijai, atimančiai iš ukrainiečių tautos teisę į suverenią istoriją (įdomu būtų sužinoti, kaip balsavo Lietuvos deleguoti parlamentarai).
Lengva numatyti kaip į dėstomus vertinimus bus atkertama: juk Baltarusija yra autoritarinė, kaip ir greitai į tą patį liūną su Viktoru Janukovičiumi grimztanti Ukraina. Kuo čia dėta demokratiška, euroatlantinė Lietuva? Deja, tik aklas gali nepastebėti mėginimų panaudoti net ir tą patį EP taip pat ir prieš mūsų valstybę. Nežinantiems verta sužinoti, o pamiršusiems prisiminti, kad Lietuvą plūstantis ir šmeižiantis Voldemaras Tomaševskis EP posėdžiauja Konservatorių ir reformistų frakcijoje, išvien su Lenkijos PiS kolegomis.
Taip, Lietuva yra demokratiška ir euroatlantinė. Be abejonių, Lenkija – mūsų pagrindinis partneris ir sąjungininkas. Tik štai Varšuvoje kažkaip niekas įkyriai nenori ir neketina šito pastebėti. Pakanka prisiminti skandalingą istoriją su „lenkų korta“. Juk tai ne šių eilučių autoriai, o būtent lenkų politikai oficialiai įrašė Lietuvą į bendrą sąrašą su Baltarusija, Ukraina ir, pavyzdžiui, Kazachstanu. Lenkams, gyvenantiems senųjų Vakarų demokratijų šalyse, įskaitant Čekiją, tokia korta nėra išduodama.
Galima drąsiai konstatuoti: Jaroslawo Kaczynskio idėja „kalbėtis tiesiogiai su Maskva“, per kaimynų galvas Lietuvoje veikia praktiškai. Tokiu pavyzdžiu tapo prieš kelias savaites Klaipėdoje įvykusi „Rusijos tėvynainių“ konferencija. Tai buvo eilinis Rusijos ambasados Lietuvoje organizuotas provokacinis renginys.
Ten skambėjo įvairaus pobūdžio antilietuviški pareiškimai, priimta rezoliucija neigianti sovietinę Lietuvos okupaciją (kaip gi be šito?). Šio „iškilaus“ renginio dalyviais ir griausmingų aplodismentų bendrininkais buvo ir Rusijos ambasadorius Lietuvoje Vladimiras Čikvadzė ir šios šalies Užsienio reikalų ministerijos atstovas Sergejus Nikolajevas. Dalyvavo ir aršus žinomo bolševiko Mykolo Burokevičiaus bendražygis Valentinas Meščeriakovas - Rusijos pilietis ir šios šalies žiniasklaidos pažiba tais atvejais, kai reikia išplūsti Lietuvą, jos valstybingumą, nepriklausomybės akto signatarus, paaiškinti, kad patys į save šaudėme 1991-ųjų sausio 13-ąją. Rusų visuomenininkams buvo priekaištaujama, kad jie nepakankamai aktyviai veikia prieš valstybę. Žinoma, ten tiesiog negalėjo neapsilankyti ir iškilusis Lietuvos lenkas Voldemaras Tomaševskis.
V. Tomaševskis dalyvavo ir ankstesniuose, Rusijos ambasados šefuojamuose, Kremliaus propagandą ir politiką apipavidalinančiuose renginiuose. Ne kur kitur, o Lenkų namuose Vilniuje buvo organizuota antigruziniška fotografijos paroda, remiant „nepriklausomą“ Pietų Osetiją. Tai vyko tuo pat metu, kai dabar jau velionis L. Kaczynskis skraidė į Tbilisį palaiti Gruzijos vadovo Michailo Saakašvilio, kur netgi buvo apšaudytas. Dabar prezidentu išrinktas B. Komorowskis, tuo metu dar Seimo maršalka visąlaik dėl to burnojo. Ar tai nepanašu į politinę šizofreniją?
Gaila, bet tai visgi ne šizofrenija. Prisiminkime, kaip pasimetė Lietuvos diplomatai, kai Lenkijos užsienio reikalų ministras Radekas Sikorskis ant vieno kurpaliaus užmovė lenkų teises Lietuvoje ir Baltarusijoje. Prisiminkime, kaip EP vadovas Jerzy Buzekas stūmė antiukrainietišką rezoliuciją. O juk Sikorskis ir Buzekas priklauso Komorowskio partijai – Pilietinei platformai. Maža to, dabartinė lenkų diplomatijos galva juk konkuravo su tuometiniu maršalka dėl teisės atstovauti partiją prezidento rinkimuose.
Kaip matome, „Rytų politikos klausimu“ jokio susiskaldymo Lenkijoje nėra – nei visuomenėje, nei, juo labiau, politinėje valdžioje. Priešingai – egzistuoja stabilus sutarimas. Kaip tas sutarimas susiformavo, kas yra tokios politikos autorius (autoriai), kaip ji įgyvendinama – apie tai straipsniuose vėliau.
O mėgstantiems paplepėti apie tai „kas geriau ir kas blogiau“, primename seną istorinį anekdotą. Sakoma, kad „didis visų tautų tėvas“ draugas Stalinas, atsakydamas į klausimą, kas geriau – Bucharinas ar Trockis (vėliau abu šiuos savo partiečius nužudė) – atrėžė: „Abu blogiau“.
Lieka labai tikėtis, kad protingos Lietuvos ir Lenkijos politikos dėka, apie kaimyninės šalies lyderius kada nors galėsime pasakyti: „abu geriau“.
Tomas Čyvas, Vitalijus Karakorskis
