Prabėgus egzaminų sesijai daugelis abiturientų dar negali patikėti, kad pagaliau prasidėjo atostogos. Vieni iš jų džiaugiasi, kad atlikdami egzaminų užduotis parodė tai, ką sugeba, kiti liūdi, nes galėjo, jų nuomone, pasirodyti daug geriau, o treti tiesiog bando užsimiršti ir pradeda mėgautis vasara. Deja, tų, kurie džiaugiasi egzaminais dar nežinodami rezultatų – mažuma. Vis dėlto daugelis abiturientų jaučiasi ir elgiasi kitaip: graužia save už klaidas, keikia tuos, kurie sudarė pernelyg sunkius egzaminus ar meldžia dievų pagalbos, kad mokyklos baigimo šventė būtų kupina džiaugsmo, o ne nusivylimo dėl nepasiektų aukštumų. Vis dėlto, kaip racionaliausia būtų elgtis šiuo laukimo laikotarpiu? Ar ta graužatis ir liūdesys turi kokios nors apčiuopiamos vertės?
Pirmiausia, kiekvienas abiturientas turi suvokti, kad kas padaryta – padaryta, ir nieko čia nebepakeisi. Supraskite, kad padarėte viską, ką galėjote. Net jei iš egzamino patalpos išėjote ne tokie laimingi, kaip norėjote būti – tai nėra pasaulio pabaiga. Apskritai, dabar vis labiau įsivyrauja nuomonė, kad egzaminai – sėkmės reikalas. Toli gražu ne kiekvienas mokinys sugeba atlikti bet kokio pobūdžio užduotis: vienos jiems atrodo lengvesnės, kitos sunkesnės. Vieniems matematikoje labiau sekasi stereometrija, kitiems algebra. Vieni puikiai suvokia pasaulinių karų tematiką, kiti labiau domisi senove. Ar tokios užduotys bus egzamine, niekas negali nuspėti, todėl mokiniai yra priversti mokytis viską, kas yra milžiniškoje egzaminų programoje. Žinoma, yra ir tokių gabių žmonių, kurie puikiai susipažinę su visa istorijos ar matematikos programa, tačiau tiems, kurie to nepadarė, neverta nusiminti iš anksto. Jei ir nebūsite tarp geriausių, vistiek galite gauti gana aukštą balą, nes juk nežinote, kiek mokinių iš visos Lietuvos užduotis atliko prasčiau už jus. Taigi, nėra ko iš anksto nerimauti!
Antras streso šaltinis abiturientams – stojimai. Šis nervinimosi periodas yra daug ilgesnis, nes pirmiausia mokinys, dar nežinodamas egzaminų rezultatų, jaudinasi, kad išlaikė egzaminą prastai, ir neįstos į norimą specialybę. Vėliau, kai jau žino rezultatus, jis vistiek nervinasi, nes nėra tikras, kad jo balų užteks įstoti į norimą aukštąją mokyklą. Abiturientas priverstas kankintis nuo sesijos pabaigos iki stojimų paskelbimo, t.y. mėnesį. Mėnuo streso, nemažai, ar ne? Tačiau neverta šitaip visko sureikšminti. Pirmiausia reikia suvokti, kad suvokimas, jog dabar sprendžiasi jūsų ateitis, yra klaidingas. Taip, iš pirmo žvilgsnio, jei neįstosi į norimą specialybę, negalėsi tapti vienos ar kitos srities specialistu. Tačiau ar studijos universtitete ir bakalauro diplomas jau įrodo, kad žmogus yra atitinkamos srities specialistas? Manau, įmanoma rasti daug pavyzdžių žmonių, kurie siekė aukštumų ir be išsilavinimo – Billas Gatesas, metęs Hardardo universitetą trečiame kurse, Anthony Robbins, nustelbęs net daug patirties turinčius psichoterapeutus savo giliomis žiniomis ir idėjomis, kaip padėti žmonėms pasikeisti ir kt. Akivaizdu, kad diplomas – dar ne viskas! Kiekvienas abiturientas turėtų rasti sritį, kurioje jis gali atsiskleisti, ir domėtis ja, ieškotis reikalingos informacijos, mokytis. Kvaila manyti, kad universitetas išmokys jus visko, kas reikalinga jūsų specialybei – tai bus tik mažoji dalis, nes tobulėti reikia nuolat. Taigi, net jei įstojate į nenorimą specialybę ar neįstojate niekur iš viso – ne problema: egzaminus galima perlaikyti kitais metais, perstoti taip pat visada yra galimybė. Nepamirškite, kad iš kiekvienos situacijos yra išeitis, o stojimai, nors dabar atrodo ir ypatingos svarbos dalykas, iš tiesų yra tik laikina stotelė ilgame gyvenimo kelyje.
Akivaizdu, kad kiekvienas abiturientas turi įsisąmoninti, kad visada galima ką nors pakeisti. Visada galima pasukti kitu keliu. Jei jums nepasiseka, neįstojate, neišlaikote – galbūt jūsų likimas jus veda kitur, nei jūs norėtumėte, bet nereiškia, kad klaidingu keliu.
Lolita Bugenytė
