– Kokie dalykai mokykloje sekėsi geriausiai, o kurių šiek tiek privengdavai? – balsas.lt paklausė E. Liberio.
– Mokykloje viskas sekėsi gerai: aukšti pažymiai, daug įdomių pažįstamų ir draugų, puikūs mokytojai – visa tai kūrė tam tikrą atmosferą, kuri skatino siekti mokslo aukštumų. Daugiau ar mažiau patiko visos pamokos, tačiau dar pirmieji mokytojai sudomino tiksliaisiais mokslais ir užsienio kalbomis, tad šių dalykų pamokas mielai lankydavau.
Savo pradinių klasių svajonės nepamenu, bet jau būdamas šeštoje klasėje tvirtai žinojau, kad ateitį siesiu su šiuolaikinėmis kompiuterinėmis technologijomis. Džiaugiuosi, kad anksti apsisprendžiau dėl savo būsimo kelio anksti.
– Kokia tau buvo ši brandos egzaminų sesija?
– Brandos egzaminų pernelyg nesureikšminau. Gyvenime yra be galo daug pasirinkimų, todėl egzaminai nėra gyvybės ar mirties klausimas, o aukšti balai nėra sėkmės garantas.
Prieš kiekvieną egzaminą, be abejo, buvo šiek tiek jaudulio, bet rimto streso nepatyriau – tiesiog neverta kankinti savęs nerimu. Egzaminams, kaip ir kontroliniams, papildomai nesiruošiau, visiškai užteko to, ką išgirsdavau per pamokas ar per konsultacijas.
- Kaip vertinate pačius egzaminus, ar jie nepasirodė per lengvi?
- Asmeniškai man egzaminai nebuvo sunkūs. Tačiau, bendrai apžvelgus situaciją, manau, kad jie buvo šiek tiek sudėtingi kitiems. Pastebėjau, kad dažnai buvo tikrinami ne esminiai aspektai, o mokinio atidumas ir kiti smulkūs dalykai.
Daug kandidatų, deja, nepamatė šių „kabliukų“ ir neteko taškų. Man, iš esmės, nepatinka egzaminų sistema – dvylikos metų darbo įvertinimas priklauso tik nuo kelių egzamino valandų. Manau būtų geriau, jeigu būtų atsižvelgiama ir į ankstesnes pastangas.
– Kokia yra sėkmės formulė, kad taip sėkmingai pavyko išlaikyti brandos egzaminus?
– Paprasta – reikia tiesiog išmanyti dalyką, kurio egzaminą laikai. Jeigu nežinai – neik į egzaminą arba tikėkis Fortūnos malonės.
– Kokiame universitete ketini studijuoti ir kokią specialybę?
– Studijuosiu Kembridžo universitete Anglijoje. Pasirinkau kompiuterių mokslą.
– Kodėl nusprendėte studijuoti užsienyje?
– Įvertinęs studijų galimybes čia ir svetur, supratau, kad Lietuvos universitetai atkrenta. Yra daug objektyvių kriterijų, pagal kuriuos galima lyginti aukštojo mokslo įstaigas, yra reitingų lentelės ir Lietuvos universitetų top penkiasdešimtuke, ko gero, ten nerasime.
Be abejo, galima būti prastu studentu kad ir prestižiniame universitete, bei puikiai išmanyti dalyką besimokant nors ir prastesnėje mokymo įstaigoje, bet juk galima bandyti tapti savo srities ekspertu viename geriausių pasaulio universitetų, tiesa?
Suprantu, kad viską lemia savarankiškas mokymasis, tačiau aplinka, kur visi studentai yra motyvuoti siekti tikslų, kur dėstytojai – pripažinti srities ekspertai, kur kursas atitinka šių dienų realijas, man yra priimtinesnė. Be to, studijos Jungtinėje Karalystėje nėra didelė finansinė našta, kaip galima pagalvoti iš pradžių.
– Kokias matote savo pasirinktos specialybės darbo perspektyvas?
– Apie darbo perspektyvas negalvoju, tiesiog darau tai, kas man patinka. Jei iš tikrųjų esi geras specialistas, darbą susirasti, mano nuomone, nebus sunku. Tikriausiai man tiesiog pasisekė, kad mano pasirinkta specialybė yra ir perspektyvi, tad be darbo neliksiu.
– Pateikite savo nuomonę apie vadinamąjį protų nutekėjimą.
– Daug kalbėjausi su įvairių olimpiadų dalyviais, gimnazistais ir kitais perspektyviais jaunuoliais. Bendra išvada tokia – jei iš anksto žinai, kad nori siekti mokslo aukštumų, važiuoji į užsienį. Jeigu dėl kai kurių priežasčių negali to padaryti arba esi neapsisprendęs, studijuoji Lietuvoje.
Paaiškinti priežastį nėra sunku – motyvuoti abiturientai nori studijuoti ten, kur studijų kokybė aukštesnė ir Lietuvos universitetai dažniausiai pralaimi šiuo aspektu. Išvažiuojantis semtis žinių svetur jaunimas, mano nuomone, nėra problema, jeigu šalis randa būdų „prisivilioti“ jį atgal.
