Paskutinio skambučio šventės metu įžeistiems Karoliniškių gimnazijos abiturientams, kurie, kaip jie mano, tapo sovietinės kolektyvinės atsakomybės taikymo tradicijos aukomis, atsako viena iš mokytojų. Visada išklausykime abi puses ir palinkėkime susitaikyti.
Būti šiandien šalia jauno žmogaus, stebėti jį, ,,auginti", jam patarti ir jį suprasti nėra lengva. Labai įdomu, labai gera, bet nelengva, kai esi savo gyvenimo patirčių, pralaimėjimų ir sėkmių naštą nešantis nebejaunas, sovietmečiu jaunystę pergyvenęs ir jau, matyt, šiandien dėl to kaltas tiesiog mokytojas. Kaltas dėl to, kad pažeidi jaunuolių teises ir laisves, nekaltas, kad mokinių reikalauji paisyti savo pareigų. Kaltas, kad nesi toks demokratiškas ir liberalus kaip jaunuoliai, nekaltas, kad kalbi jiems apie sunkų, godų malonumų būsimą gyvenimą su taisyklėmis, tvarkomis, ,,nelaisvėmis". Kaltas, kad tariamai neauklėji jauno žmogaus patriotiškai, nediegi jam moralinių ir elgesio normų, nekaltas, kad vis dėlto dažnai vienintelis tai atlieki šiandieninėje visuomenėje, ,,išlaisvini" šeimas, kuriose seni, nebemodernūs tėvai (pagal moksleivius) nebėra autoritetai. Esi kaltas mokytojas, kad, būdamas tų pačių tėvų amžiaus, nesi autoritetas, nekaltas, kad vis dar autoritetas. Todėl dažnas iš mūsų, pedagogų, esame liūdni, nusivylę, psichologiškai pavargę, nebelabai reikalingi.
Incidentas Karoliniškių gimnazijoje nemalonus. Ilgai ruoštasi Paskutinio skambučio šventei, planuota, laukta. Paskutinėje auklėtojo pamokoje su jauduliu ir meile, tarsi savo vaikui, nuskamba palinkėjimai: eik, būk savimi, kaukis, nes kitaip pražūsi, gink savo idėją, nes tu turi būti gražus žmogus. Užauk ir būk brandesnis už mane, išmintingesnis! Tik... Tik neprovokuok tų, kurie tau nepatinka, nesityčiok iš tų, kurie kitaip mano, nežiūrėk iš aukšto į tą, kuris išpažįsta kitą tiesą.
Mokykloje nerūkoma. Mokykloje negeriama. O gal truputėlį?.. Visi žinome juokingą posakį ,,truputį nėščia"... Apie principingumą tas ,,brežnevinis" mokytojas taip pat kalbėjo per savo paskutinę pamoką...
Žinau, kas po liūdnojo penktadienio skaudžiausiai išgyvena ir išgyvens dar tikrai ilgai. Tai mokytojų kolektyvas, kuris (o ne administracija, kaip dauguma teigia) vienbalsiai apsisprendė nutraukti šventę. Ir tie abiturientai, kurie šampaną ruošėsi gerti vakare su tėvais ar draugais. Šių mokinių labiausiai gaila. Atleiskite mums.
Abituriento straipsnio autoriui linkiu sėkmės. Jis gabi, ryžtinga, išprususi asmenybė. Asmenybių Lietuvai reikia! Bet jei jo gyvenimo kelyje pasitaikys senamadiškas principingas mokytojas - tegul jie paspaudžia vienas kitam rankas. Gyvenimo labirintai painūs abiem!
Mokytoja Aida Balčiūnienė
