Turbūt daugelis sutiktų, kad abejingumas yra daug baisesnis už žiaurumą. Balsas.lt kadaise rašė apie tai, kad žmonės linkę ignoruoti svetimo kančią, nes tai yra susiję su jų biologiniais instinktais: žmonija per trumpą laiką evoliucionavo ir dar nuo senų laikų, kai buvo gyvenama gentimis, žmogui buvo normalu pažinoti 70-140 žmonių iš veido, o dabar per dieną pamatome daugybę veidų, todėl nepriskiriame aplinkinių prie “savų" ir automatiškai atsiribojame nuo jų nelaimių.
Vienas geriausių pavyzdžių – neseniai Rusijoje įvykęs apiplėšimas vidury baltos dienos. Vaizdo įrašas buvo nufilmuotas netyčia – žmogus tiesiog sėdėjo automobilyje kamštyje ir pamatė, kad šalia esantį visureigį bando apiplėšti grupelė atvykėlių iš Rytų, Rusijoje vadinamų „čiurkomis“.
Tą patį liudininkas ir sako savo draugui, kaip galima numanyti, vairuojančiam automobilį ir kalbančiam telefonu: „Oh, žiūrėk, ką „čiurkos“ išdarinėja“, į ką sulaukia atsakymo: „Oh, kokie padugnės, o mūsiškiai visi sėdi...“.
„Gal kur paskambinti reikėtų?“, - svarstė vienas iš jų, kai tuo metu jaunuolių grupelė jau šalinosi iš nusikaltimo vietos.
„Įdomu, apiplėšė ar tiesiog išdaužė viską?“, - svarstė kitas liudininkas.
M. Riomerio universiteto psichologijos katedros lektorius Žilvinas Beliauskas naujienų portalui Balsas.lt paaiškino, kad nenoras padėti arba pranešti apie vykstantį nusikaltimą dažnai remiasi ne tik apatija, bet ir baime, nors ir pagal mūsų visuomenės deklaruojamus moralinius principus, nesikišimas į nusikaltimą yra blogai.
„Mes siekiame tarpusavio žmonių bendradarbiavimo ir kitiems aiškiname, kad reikia kooperuotis, būti empatiškais ir gyvenime remtis humanistinėmis vertybėmis. Nepaisant to, dažnai suveikia biologiniai dalykai, susiję su išlikimu ir įgimtais elgesio šablonais“, – aiškino jis.
