Tiek buvusias, tiek esamą Vilniaus savivaldybes bei jų merus akivaizdžiai valdo rubikoninio statybų verslo atstovai, kurie tikrąją senovinę miesto panoramą paskandino tarp daugiaaukščių, už bažnyčias aukštesnių beveidžių griozdų, neatpažįstamai pakeitė Senamiesčio namų fasadus, įsibrovė į Vilniaus požemius. Požeminių garažų statyba po Gedimino prospektu kainavo per 20 mln. litų, tačiau automobilių kamšatis centre nesumažėjo. Nors požeminių garažų statyba nei finansiniu, nei aplinkos gerinimo atžvilgiu nepasiteisino, tačiau miesto šeimininkai ir toliau planuoja įvairiose sostinės vietose tokius garažus įrenginėti. Tik neateina valdininkams į galvą mintis tokius garažus, rausiantis į gylį ir kopiant į aukštį, įrenginėti priemiesčiuose, nes jie nuo visuomenės atsiriboja, visuomeniniu transportu nesinaudoja.
Požeminių garažų statyba užtemdė miesto vadovų protus, jie pasiduoda tik pelno siekiantiems statybininkams, leidžia kaip kirminams skverbtis ne tik į antžeminį, bet ir požeminį miestą. Vilnius virto ankštu skruzdėlynu; aplinka taikoma ne žmonėms, o automobiliams, aplinką nuodijančioms gamykloms! Prie pasiekto kritinio gyventojų tankio miesto centre dar pritraukiami klerkų tarnybiniai ir privatūs automobiliai. Jei neseniai miestiečiai skundėsi, kad mažėja žaliosios aplinkos, dabar jau galima konstatuoti, kad trūksta nekenksmingos gyvenamosios aplinkos (automobilių išmetamųjų dujų kiekis piko valandomis viršija jau ir taip aukštai iškeltas normas). Dera pridurti, kad nepaisant gyventojų pasipriešinimo, priemiestyje (Jočionių g.) numatoma pastatyti buitinių atliekų deginimo (mirštanti atliekų naikinimo technologija) šimtus milijonų litų kainuojantį bei orą nuodijantį „pečių“.
Į Vilniaus savivaldybę bei aukščiausias valstybines institucijas kreipiasi pavieniai gyventojai, visuomeninės organizacijos, seniūnijų bendruomenės, tačiau klerkai, kaip kurtiniai per vestuves, visuomenės balso negirdi, gesina jį vien atsirašinėjimais, demagoginiais postringavimais. Sostinės bendruomenės yra ignoruojamos, nepajėgia priešintis buldozeriniam miesto darkymui. Su visuomeninių organizacijų bei paveldo specialistų protestais minimi klerkai jau apsiprato, todėl padėtis tik blogėja. Nejaugi padėtis tokia beviltiška?..
Savivaldos įstatymai numato ir įsakmiai įpareigoja miestų plėtros planus, statybų projektus derinti su visuomene. Tokio derinimo regimybę tiek statybų verslo atstovai, tiek savivaldybė pagudravimais sugeba sudaryti, jų pagrindu švaisto lėšas miesto veidui darkyti, ligūstų fantazijų projektus įgyvendinti. Užtenka priminti jau paleistus vėjais šimtus tūkstančių litų Gugenheimo – Vilniaus svetimkūnio – projektui, Lukiškių aikštės tvarkymo absurdo konkursams, savivaldybės delegacijų pasivažinėjimams užsieniuose neva tramvajų ir metro nauda įsitikinti.
Visuomenės nesipriešinimas nusikaltimams prilygstančiai savivaldybės veiklai, ją paverčia nusikaltimo dalyve, ir tokiu būdu užčiaupia burną. Todėl tūnoti nevalia, privalu priešintis visais įmanomais būdais. Ne visų seniūnijų bendruomenės pakankamai veiklios, jos nesunkiai pasiduoda seniūnų, kurie pavaldūs savivaldybių administracijai, įtakai, todėl viešo intereso gynybai būtina sostinės bendruomenių sąveika. Antai dėl jau paminėtos buitinių atliekų deginimo gamyklos statybos aktyviai priešinasi Pilaitės, Karoliniškių, Lazdynų, Žvėryno bendruomenės, tačiau kitos pasyvios, tarsi joms kas pateiks kitokį, Aukštaitijos nacionalinio parko šilų orą.
Šių metų liepos 22 d. Vilniaus bendruomenių asociacijos pirmininkė Danutė Jokubėnienė ir Kauno bendruomenių centrų asociacijos pirmininkas Ramūnas Navickas pasirašė tarpusavio bendradarbiavimo sutartį su kvietimu jungtis visoms Lietuvos bendruomenėms tam, kad bendromis pastangomis būtų įtvirtinta reali vietos savivalda, o gyventojai pasijustų piliečiais ir savo krašto šeimininkais. Deja, ne visos Vilniaus seniūnijų bendruomenės į asociaciją yra įsijungę, todėl ir veikla Vilniaus labui aiškiai nepakankama.
Vilniaus padėtis yra tokia, kad visuomenė turi visu balsu prabilti, priversti savivaldybę visuomenės teisėtus reikalavimus vykdyti, nes, bendruomenėms tylint, pagalbos šauksmu jau šaukia senojo Vilniaus akmenys.
Algimantas Zolubas
