Iš mano gimtojo Laukminiškių kaimo (Kupiškio r.) kilęs, pas Rusijos carą su prašymu panaikinti lietuviškos spaudos draudimą sugebėjęs pakliūti, knygnešys Kazys Gabriūnas atitinkama proga deklamuodavo:
Jei ne ant šio svieto, tai ant Dievo sūdo Negalės nuslėpti nei menkiausio grūdo.
Tam pačiam kaime, jei kas nedorai pasielgdavo, įspėdavo: „Jei nebijai žmonių, bijok Dievo“.
Dabar Laukminiškių kaimas susigūžęs, nes senoliai išmirę, o jaunėliai gimtąsias bakūžes į miestus išmainė. Tik paminklas knygnešiui ir Laukminiškių kaimo bei Unės Babickaitės Graičiūnienės, jos brolių Vytauto, Kazio ir Petro Babickų memorialinis muziejus liudija dorovingą ir garbingą šio kaimo praeitį.
Prisiminiau atvejį, kai minimo kaimo jaunuolis, kortomis prasilošęs, norėdamas skolą grąžinti, kažką pavogė. Sužinoję trys kaimynai, nenorėdami paklydėlį atiduoti teisėsaugai bei siekdami išsaugoti kaimo garbę, dar ir jaunuolio tėvams paprašius, surengė teismą. Neužrašytas, bet išsakytas verdiktas buvo: „atlyginti nukentėjusiam padarytą žalą, jo atsiprašyti, pasižadėti kortomis iš pinigų daugiau nelošti, daugiau nenusikalsti“. Jaunuolis, gal sąžinei prabudus, gal vengdamas kaimo pasmerkimo, viską ištesėjo, o tolimesnį savo gyvenimo elgesį ženklino nepriekaištinga dorove. Taip buvo anos, nepriklausomos Lietuvos laikais. Mūsų laikais apstu bebaimių nusikalsti.
Dabar jau nebe apie kaimo, nebe apie miesto ir nebe apie jaunuolių, o Valstybės vardu veikiančių teisėsaugos pareigūnų, kurie nei Dievo, nei žmonių nebijo, dorovę tenka kalbėti. Ir ne gąsdinimo Dievo rykšte, ne moralizavimo dėlei, o šaukiantis pagalbos tų, kurių valioje yra verdikto nuskalstantiesiems paskelbimas. Bebaimius jau tramdyti reikia!
Kalba eina apie neva nusikaltėlės Eglės Kusaitės bylą.
Sukurpta Lietuvos pilietei E. Kusaitei byla, kaltinant ją neva ketinimu įvykdyti teroristinį aktą prieš Rusijos ar jos statytinės valdžios Čečėnijoje karinę struktūrą, iš tikrųjų yra kolaboravimo su Lietuvai nedraugiška šalimi bei čečėnų tautos laisvės siekių išdavystės aktas. E. Kusaitės teroriste laikyti negalima, nes Maskvos ir Čečėnijos nesutarimai jau tęsiasi nuo seno ir tai nėra siejama su terorizmu, ką yra patvirtinę daugelis tarptautinių organizacijų, ką yra priėmęs 10 rezoliucijų ir pareiškimų čečėnų teisių gynimo klausimais Lietuvos Seimas.
Šiuo metu E. Kusaitei be pagrindinės bylos yra iškeltos dar 4 bylos. Tai Lietuvos teisėje negirdėtas, jau istorinis Lietuvos teisinės sistemos gėdos atvejis. Beje, E. Kusaitei jau priskaičiuota piniginių baudų ir teismo išlaidų apie 20 tūkst. litų. Pagrindinėje byloje kaltinimai suformuluoti akivaizdžiai provokaciniais ir neteisiniais veiksmais.
Pati ikiteisminio tyrimo pradžia net nebuvo siekis išaiškinti nusikaltimą, o jį imituoti. E. Kusaitė VSD buvo „globojama“ nuo 13 metų ir labai panašu, jog buvo rengiama tam, kad ją demaskavus, būtų pateisinta Lietuvos VSD kovos su terorizmu veikla, tokios veiklos finansavimas. Faktiškai, pagal kaltinimo formulavimą, prokuratūra E. Kusaitę kaltina terorizmu Rusijos karinėje bazėje, o tokios veikos tokiame objekte kaip karinės diversijos, nenumato tarptautinė terorizmo konvencija. E. Kusaitė tokiu atveju turėtų būti laikytina tarptautinėje teisėje legalizuota kombatante ir už karo veiksmus nebaustina, o apdovanojimu skatinama. Antai kovojusį prieš rusiškąjį okupantą čečėnų būriuose Liną Vėlavičių, žuvusį prie Arguno 1995-aisiais, čečėnai pripažino savo didvyriu, o Lietuva jo palaikus pargabeno ir laidojo valstybės lėšomis.
Kol paskelbs verdiktą, kas jį turi skelbti, Tauta turi žinoti įvardintuosius „bebaimius“, pasmerkti jų nedorą veiklą. Įvertinusi tai, kad VSD vadovo pavaduotojas Romualdas Vaišnoras, VSD antiteroristinio skyriaus vadovas Arūnas Paukštė, prokurorai Justas Laucius ir Mindaugas Dūda savavališkai susidėjo su tarptautine nusikalstama organizacija – Rusijos FSB, atvirai parodė savo teisinę, politinę, istorinę ir moralinę sąmonę, reiškiančią Lietuvos valstybinės ir humanitarinės nuostatos krizinį lūžį, atvirą piktnaudžiavimą tarnybiniais įgaliojimais, prilygstantį Valstybės išdavystei, todėl negali dirbti valstybinio darbo, todėl būtina reikalauti, kad būtų atleisti.
Generalinės prokuratūros veiksmai šios bylos eigoje parodo, kad jie visuomenę laiko mankurtais ir elgiasi absoliučiai be jokios atsakomybės ir kontrolės. Pažymėtina, kad generalinis prokuroras Darius Valys nesuvokia situacijos ir jos nevaldo, todėl kelia abejones dėl savo valstybinės kompetencijos, juo labiau, kad į jį tuo reikalu ne kartą buvo kreiptasi. Jeigu ne Rusijos FSB ir Rusijos teisės doktrinos prisiėmimas ir įtraukimas į Lietuvos teisinę sistemą, E. Kusaitės bylos visiškai nebūtų. Parodykite pasaulyje valstybę, kuri savo pilietį sutraiškė niekingos Rusijos FSB rankomis? Lietuva parodė pavyzdį, kuris privalo būti įvertintas ne tik morališkai, bet ir teisiškai.
Pabaigai klausimas Prezidentei: ar suvokiate, Ekscelencija, kad vykdoma Lietuvos valstybės išdavystė? Jei taip, – jos sustabdymas Jūsų galioje.
