Gailutė Jankauskienė, LRT radijo laida „Kultūros savaitė“, LRT.lt
„Mano kolegos pykdavo, kai klausdavau, ar dar žaidi kiną. Oi, kaip pykdavo. Aš tai žaidžiu, sakydavau, nes čia nėra svarbiausias dalykas gyvenime. Tokia buvo pradžia. [...] „Velnio nuotakoje“ jaučiamas mano asmeninio gyvenimo prašviesėjimas. Bet labiausiai su mano apmąstymais, gyvenimu susiję filmai – „Riešutų duona“ ir „Gražuolė“, – 2010 metų interviu LRT radijo laidai „Kultūros savaitė“ sakė šviesaus atminimo kino režisierius, scenarijų autorius Arūnas Žebriūnas.
– Gerbiamas režisieriau, Dailės institute studijavote architektūrą, į kiną atėjote kaip dailininkas ir gana greitai pakeitėte profesiją. Pasukote į kino režisūrą. Kas lėmė šį posūkį?
– Taip, tai buvo lietuviškų meninių filmų pradžia, pirmieji žingsniai. Tuomet man teko dirbti dailininku su atvažiavusiais svetimais režisieriais – ne lietuviai mus mokė. Man buvo labai keista, nes scenarijai buvo labai prasti. Vis klausdavau režisieriaus, kodėl jis stato tokį prastą literatūrinį kūrinį, kurio net kūriniu negalima pavadinti. Buvau žingeidus visose kino srityse. Man viskas buvo įdomu, visada turėdavau savo nuomonę. Džiaugiuosi, kad baigiau Dailės institutą. Studijos paliko didžiulį turtą - suvokimą apie pasaulio meno šedevrus, tu esi susipažinęs su estetika, meno istorija... Tai didelė mokykla.
Kadangi kinas susideda iš įvairiausių dalių, man rūpėjo viskas: vaizdas, aktoriai. Visus kankinau įvairiais klausimais. Paskui mane pastebėjo mūsų meno vadovas. Supratau, kad jis siūlys man pabandyti ne tik kritikuoti, bet ir pačiam parežisuoti. Taigi į kiną patekau dėl charakterio, taip savaime išėjo. Pirmas mano filmas pasirodė 1960 metais. Tai buvo keturių kino novelių juosta „Gyvieji didvyriai“ (kartu su M.Giedriu, B.Bratkausku ir V.Žalakevičium). Filmas labai pasisekė, iškeliavo į tarptautinę areną, tad buvo daug laimės ir džiaugsmo. Atrodė, kad galiu viską, ne tik trumpą novelę režisuoti, atrodė galiu ir iš telefonų knygos sukurti filmą. Tada kino studijos direktorius man įteikė kitą - didelio, ilgo filmo scenarijų. Paskaičiau... Ir po mėnesio supratau, kad padariau didžiulę klaidą – ten tokia prasta literatūra buvo. Mano akys buvo aptemusios nuo pasisekimo, buvau jaunas, žalias, buvo tiek emocijų... Atsisakiau toliau dirbti. Mano asistentas Raimondas Vabalas baigė tą filmą, o mane išsiuntė į Maskvą mokytis. Tokia buvo pradžia.
Kai nesisekdavo, sakydavau, kad grįšiu į architektūrą. Bet po truputį, po truputį atsirado ir kitas filmas, ir trečias, ir užmiršau, kad aš architektas. Nebenorėjau grįžti. Man pasidarė įdomu, nes praėjau tą emocinį bangavimą – jau maždaug žinai, kas gera, kas bloga, kokios vertybės. O kokios vertybės? Mano vertybės? Ieškodavau scenarijų, kurie būtų švarūs, nebūtų politizuoti, kalbėtų apie žmogaus dvasines vertybes. Kurdamas kai kuriuos filmus, žinojau, kad sulauksiu didžiulio pasipriešinimo, nes kas tais laikais buvo vertybės? Svarbu buvo kolektyvo, tarybinio herojaus vertė... Kam rūpėjo kažkoks dvasinis pasaulėlis? Ne tos vertybės buvo... Bet aš rizikavau likti nepopuliarus ir iki šios dienos laikausi dvasinių vertybių principo. Beje, nepasakyčiau, kad dabar esu labai laimingas žiūrėdamas dabartinius kino filmus, pastatytus Lietuvoje. Ir šiandien vertybės mindomos, jos nebereikalingos. Jeigu kas nors šokiruojančiai kadre elgiasi, vertybės jau yra. Pasigendu gilesnio mąstymo, įdomesnių sumanymų.
– Išėjus filmui „Paskutinė atostogų diena“, nuo 1964 m. vos ne pamečiui pasipila kiti darbai. Labai didelė dalis tų filmų buvo skirta vaikų kinematografui. Kodėl ieškojote būtent tokių scenarijų, kodėl Jums buvo įdomu kalbėti apie vaiko pasaulį?
– Vaikas yra švarus. Toji švara viliodavo. Turi scenarijų, parenki grupę ir atsiriboji nuo visuomenės. Išvažiuojame į ekspediciją... Kaukaze buvome... Ir ten žaidžiame kiną. Gyvename savo gyvenimą, su savo vertybėmis – ne primestomis, o savomis. Tai ir viliojo. Beje, nė viename filme raudono kaklaraiščio nesu užrišęs.
– Tai buvo tiesiog niša pabėgti nuo ideologinio konteksto?
– Jeigu būtų buvęs įdomus scenarijus, dvasinga literatūra, būčiau filmavęs ir suaugusiems. Nerasdavau. Apskritai beveik visi mano scenaristai buvo užsieniečiai. Scenarijų paieška buvo be galo sunkus darbas. Iki šiol dar neatsirado profesionalių kino scenaristų. Net yra tokia nuomonė (gal ne visai sutinku), kad lietuviai – ne kinematografininkų tauta, ne kino žmonės. Va – teatro...
– Tiesiog nemoka pasakoti istorijų?
– Mes – režisieriai, interpretatoriai. Nesame pirmapradžiai kūrėjai. Todėl įdomios pirmapradės literatūros ir nerasdavome.
– Todėl ir ėmėte pats rašyti scenarijus?
– Ir pats. Ir nelabai sekdavosi. Studentams duodavau užduotį vartyti pasaulinę literatūrą, surasti trumpą novelę, kad pabandytume ją paversti kino kalba ir pasimokyti, kaip tai daroma. Kai kurie neskaitė, klausdavo, ar galima patiems parašyti. Tuomet jiems primindavau režisieriaus Juozo Miltinio pasakymą, kad žmogų sukurti gali Dievas arba dramaturgas, ir paklausdavau – tai tu dramaturgas ar Dievas? Ši frazė išmušdavo jų norus, bet vis tiek bando, bando... Nieko neišeina – paskui atsiprašo. Aš nesu nei dramaturgas, nei Dievas, todėl dažniausiai ekranizuodavau literatūrą.
– Kaip suprantu iš šio atsakymo, scenarijus yra filmo pagrindas, iš kurio gimsta tolesnė medžiaga... O kaip rasdavote aktorius? Jūsų filmuose jie ypatingi. Kad ir Lina Braknytė, vaidinusi filme „Paskutinė atostogų diena“. Tai mergaitė taškuota suknele, iki šių dienų išlikusi simboliu, metafora...
– Pavadinimas „Paskutinė atostogų diena“ dirbtinis, išprievartautas. Originale yra „Mergaitė ir aidas“. Bet kažkokie funkcionieriai Lietuvoje išsigando: kokie čia aidai, gal kviečiate kažkokius aidus iš „Amerikos balso“, kodėl mergaitė vaikšto po kalnus, o kas jai leido, o kur tėvai... Nesąmonė kažkokia. Ir privertė pakeisti pavadinimą. O kai nuvežėme filmą į Maskvą, ten pasakė - tuoj pat grąžinkite seną pavadinimą, ką čia dabar išsigalvojate, tokia graži ta rašytojo Jurijaus Markovičiaus Nagibino novelė „Mergaitė ir aidas“... Nepavyko.
– Su vaikai, ko gero, daug sunkiau dirbti?
– Vaikų-aktorių ieškodavo mano asistentai. Sakydavau jiems – neikite į darželius, nes ten masinė gamyba. Žinoma, čia laimės reikalas. Kartais ir nerasdavau, reikėdavo kompromiso. Bet gelbėdavo kokia nors gera literatūra. O jei įdomus siužetas, tai ir vaikams įdomu, jie užsižaidžia. Ir neduok dieve, jeigu ten būtų kas nors melagingo! Vaikai labai jaučia melą. Kaip aktorius Babkauskas skųsdavosi: „Negaliu aš su tais vaikais filmuotis, matau, kaip jie nuoširdžiai kalba, kokios švarios jų akys... Aš gi melagis esu, jaučiuosi toks melagis...“ Su vaikais dirbti nelengva, bet ir su suaugusiaisiais būna keblumų. Jeigu aktorius marmuriniu veidu, tegu eina į teatrą – kine neturės ką veikti.
Visiškai neturėjau tikslo kurti specialiai vaikams, jaunimui ar suaugusiesiems. Tiesiog ieškojau literatūros, kuri man patiktų. Galvočiau, kad mano filmai, kuriuose vaidina vaikai, yra skirti ir suaugusiesiems. Ten tiek apmąstymų...
– O kaip radote Gražuolę?
Nuvažiavome į Kauną, laikraštyje paskelbėme, kad rinksime filmui mergaitę. Inga Mickytė nelankė darželio, buvo prižiūrima namuose. Inga buvo tiesiog instrumentas! Prisimenate, berniukas, jos partneris, šneka jai bjaurius, žeidžiančius žodžius, o kaip ji reaguoja! Nufilmuota stambiu planu - veide tiek spalvų! Kai turi tokį vaiką, tokį aktorių, vienas malonumas. Ji tokia nuostabi, kad ją prisiminęs juntu ir nostalgiją, ir šilumą, ir pasitenkinimą. Man smagu, kad atsirado toks žmogelis, maža mergaitė, į kurią iki šių dienų įdomu žiūrėti.
Ne visi filmai ilgai išsilaiko ir aktoriai užsimiršta, ir filmai numiršta, o mano Gražuolė išliko. Vienas kino kritikas yra pasakęs, kad ji – mažoji Giulietta Masina ( pamenate Federico Fellinio žmoną, aktorę?). Tai buvo didžiulis įvertinimas, pasakytas didžiulei auditorijai. I. Mickytė buvo dviejų mano filmų herojė. Neseniai žiūrėjau pirmąjį - „Mirtis ir vyšnios medis“. Man jis visiškai nepaseno. Ingos veidelis švarus, jos dūšelė nuostabi. Kai praveria savo akis – matyti visatos platybės... Kaipgi tokį žmogelį užmirši? Jis yra be vertės – kaip meno kūrinys, kuris neturi savo kainos. Tokia man liko Inga Mickytė.
– Žiūrime „Gražuolę“ ir mums įdomu. Žiūrime „Riešutų duoną“ – yra istorija, personažai – viskas, ko reikia kinui. Todėl ir provokuoju – ko Jūs ieškodavote kurdamas filmus, nes jie iki šiol atrodo tarsi vakar nufilmuoti, nekvepia jokiu sovietmečiu.
– „Riešutų duona“ parašyta Sauliaus Šaltenio, profesionalo. Dabar jis, deja, neberašo, bet buvo vienintelis, su kuriuo dar draugaudavau, kartais prašydavau dramaturginės pagalbos. „Seklio Kalio nuotykiai“ – dviejų serijų linksmas filmas, komedija, kuri anuomet per kiekvienas atostogas buvo rodoma daugybę kartų. „Turtuolis vargšas“ – keturios serijos. Kiek ten aktorių! Tada buvo ir atradimų, pvz., Nelės Savičenko debiutas. Po šio filmo ji iškeliavo į kino platumas, ją pradėjo kviesti į kitas studijas. Liubomiras Laucevičius nuostabiai vaidino. Labai malonu atrasti naujus aktorius.
– Beje, jūs atradote ir tokius aktorius, kaip Donatas Katkus ir Jonas Aleksa, kurie vaidino „Seklio Kalio nuotykiuose“.
– Pirmiausia, jie buvo mano geri pažįstami. O tuo metu komiško plano aktorių pasirinkimas buvo labai ribotas. Šiandien gal jau truputį jų daugiau. Bet jie ne visi „išlaiko“ lygį – per tą komercinę televiziją ilgainiui suvulgarėja... Tačiau tuo metu tikrai tokio plano nebuvo. Esu matęs daugybę užsienietiškų filmų su pasaulinio garso komikais. To siekiau ir aš! Pamenu pirmuosius bandymus. Padarėme puikų paviljoną, įvažiavome senoviška mašina, pasodinome J. Aleksą, D. Katkų, o užpakaly – Girdvainis. Matytumėte tuos bandymus, kokios užduotys buvo... D. Katkus vairuoja ir birbia, o šalia sėdintis J. Aleksa sako „žemiau, žemiau“, paskui – „aukščiau, dar aukščiau, bus greičiau“... Kritome iš juoko, iš to primityvumo ir supratome, kad turime gerą porą. Su jais buvo galima kurti serialą. Gaila, kad filmas išėjo tik rusų kalba, ir niekas neranda pinigų įgarsinti lietuviškai.
– Humoras Jums labai svarbus. Pirmieji filmai „Mergaitė ir aidas“, „Gražuolė“ – tai buvo tarsi kino poezija, o vėliau pasukote tragikomedijų keliu. Ir Lietuvos kine atsirado komedija. Ko gero, pirmasis šio žanro ir ėmėtės?
– Bandymų buvo ir anksčiau. Buvo toks filmas „Kalakutai“, bet tai ne tas humoras, kuris man patinka. Aš nekenčiu tokių super rimtų temų. Man atrodo, jeigu kažkas kažką labai rimtai teigia, atsiranda netikrumas, nes gyvenime kategoriškai teigti labai rizikinga. Rimta veido išraiška tarsi prašosi tam žmogui kažkur įdurti, kad jis atsigautų ir taptų gyvas. Ypač politikų veiduose galima įžiūri marmurinio rimtumo, baisaus pykčio. Jeigu rimta – man neįdomu. Jei su humoru – tada žiūriu ir skaitau. Tačiau kuo toliau, tuo mažiau randu peno. Labai mėgstu šmaikštumą, įvairius aforizmus. Visada, ir jaunystėje, mes buvome tokia bohema. Draugai nuolat laidė sąmojus – su rimtu veidu būtų išmetę lauk.
– Vis dėl to tai buvo sovietmetis. Jūsų kultinis filmas, pirmasis lietuviškas miuziklas „Velnio nuotaka“ pasirodė 1974 m. Tai buvo sovietmečio apogėjus. Visada stebina, kaip tokiu laiku galėjo atsirasi tokių filmų...
– Čia jūs klausiate apie disidentus kultūroje? Mūsų kine tokių nebuvo. Ir jeigu dabar kuris režisierius pradeda pasakoti, kaip jam kas nors trukdė, neleido ar dar ką, aš puikiai žinau, kad tiesiog jam pačiam trūko gabumų. Na, nereikia visko suversti tai santvarkai. Tiesa, būdavo smulkių reikalavimų ir net juokingų...
– ir Jums buvo tokių reikalavimų?..
– Buvo. „Turtuolio vargšo“ bandymus reikėjo rodyti Maskvoje. Vaidinti milijonierių mes siūlėme Regimantui Adomaičiui. Vienas iš funkcionierių ir sako: „Klausyk, taigi gražus vyras, o milijonierius turi būti į krokodilą panašus amerikietis.“ Tada aš buvau tik ką grįžęs iš Amerikos, ten bendravome su milijonieriais, „krokodilais“. Man buvo labai juokinga. Ir vis tiek liko R. Adomaitis.
Taip, būdavo visko. Bet sakyti, kad trukdė kurti, nedora. Jeigu ir buvo kokių trukdžių, kaipmat sukuriama didžiulė „istorija“. Jau mitais tampa, kaip negalėjo padaryti to ar ano. Ir apie tai mano kolegos, net istorikai kalba... Iš esmės du kankiniai, kuriuos pažinojau, buvo Andrejus Tarkovskis ir Sergejus Paradžanovas. Tai buvo du kankiniai – kino komitetas juos kankino ir tikrai neleido kažko daryti. Kadangi aš su A. Tarkovskiu buvau pažįstamas, žinau, kad jis, neturėdamas darbo, rašydavo dokumentinius scenarijus Novosibirsko studijoje, dar kam nors. Taip jis vertėsi. O pas mus šito nebuvo. Kai atėjo laisvė, laukėme, kada rašytojai ištrauks iš stalčių uždraustus kūrinius. Niekas neištraukė.
Be abejo, būta visko, kiek skausmų išgyventa. Ir mano šeima nukentėjo – tėvui Sibire sulaužė gyvenimą. Mes bėgome iš vieno miesto į kitą. Kai tėvą suėmė, gyvenome tai viename mieste, tai kitame - tai Klaipėdoje, tai Vilniuje, mėtėme pėdas, kad neišvežtų šeimos. Šis periodas buvo baisus. Dabar pradedu galvoti - kodėl savo kūryboje akcentavau tokį dvasinį švarumą ir vertybes? Galbūt šitas paniekintas žmogus ir jo vertė kaip tik pasąmonėje man ir sukėlė tą norą? Turbūt, pirmą sykį apie tai kalbu... Ko gero, šie dalykai turėjo įtakos mano žanrui, mano krypčiai, mąstymo estetikai. Turbūt. Tačiau čia jau kita tema. Negalima lyginti tų, kurių gyvenimas buvo sulaužytas. Kine nelaužė rankų.
– Kaip kilo mintis imtis muzikinio kino žanro?
Kai ieškojau literatūros, ką galima filmuoti, dar kartą perskaičiau Kazio Borutos „Baltaragio malūną“ ir pradėjau galvoti, ką čia su tais velniais daryti. Iš pradžių nebuvo didelio entuziazmo, bet pradėjau galvoti, jog reikia keisti žanrą. Literatūros institute pradėjau vartyti sakmes, prisiskaičiau apie velnius, raganas... Paskui radau medžagos apie vokiškus velnius, kurie, pasirodė esą visiškai kitokie. O mūsų sakmėse velniukas toks simpatiškas, su visokiais šposais, moterys net laukdavo pirtyse, kada jis pasirodys... Esu matęs keletą filmų su velniais. Visi tokie nebuitiniai, su išmone. Supratau, kad bus komedija, o čia tuoj pat kilo ir miuziklo idėja. Neprisimenu, kas pasiūlė, atrodo, kad man atėjo ta mintis, nes buvau parsivežęs roko operos „Jesus Christ Superstar“ plokštelių...
„Velnio nuotaka“ buvo labai sunkus darbas, labai. Sigitas Geda rašė tekstus. Paskui atsirado muzika. Labai ilgas, sunkus periodas paruošti muzikinę juostą. Gal todėl miuziklų daugiau ir nebuvo, nes tai dvigubas darbas. Vaivai Mainelytei labai tiko šitas vaidmuo. Jis buvo tiesiog jos. Vos ją išvydęs, pagalvojau, kad kitų aktorių gal ir nebandysime: čia Vaivos benefisas.
– Kuris filmas Jums brangiausias ar kurį laikote labiausiai pavykusiu? Žinoma, jie visi yra gavę apdovanojimų, puikių įvertinti, ir vis dėlto?
– Apskritai aš savo darbo nelabai vertinu, mane įkalbėjo vertinti, tikrai įkalbėjo.
– Visada įdomu, kaip menininkas pats žiūri į savo kūrybą.
– Jau tada, jaunystėje, sakydavau, jog kinas nėra pagrindinis, nėra svarbiausias gyvenime dalykas. Kadangi mokiausi Dailės institute, žinojau, kiek pasaulyje sukurta tokių kūrinių, kurie kaip didžiausia vertybė išlieka iki šiol. Mano kolegos pykdavo, kai klausdavau, ar dar žaidi kiną. Oi, kaip pykdavo! Aš tai žaidžiu, sakydavau, nes kinas nėra svarbiausias dalykas gyvenime.
O paskui mane įkalbėjo vertinti. „Velnio nuotakoje“ jaučiamas mano asmeninio gyvenimo prašviesėjimas. Bet labiausiai su mano apmąstymais, gyvenimu susiję filmai – „Riešutų duona“ ir „Gražuolė“.
Kai nebekuriu filmų, pasikeitė mano mąstymas, dar labiau nutolo nuo kino. Kiti net plakatus savo kino filmų išsikabinę... Aš nieko panašaus neturiu. Dingo apdovanojimai. Vieną kažkas pavogė iš muziejaus, kur buvo eksponuota, kitus Maskva pasiimdavo, man negrąžindavo. Tik labai gaila „Sidabrinės burės“ prizo iš Lokarno festivalio. Liko tik diplomas. O ten – toks nuostabus laivelis, jis kažkodėl buvo eksponuojamas muziejuje, ir dingo.
– Koks Jūs esate žiūrovas? Ar domitės, ar žiūrite, kas vyksta kine šiandien?
– Nesu smalsus. Bet iš esmės esu labai geras žiūrovas. Žiūriu vaikiškus detektyvus, kur blogiukus nugali gerieji. Aš net ploti pradedu. Kiti sako, kad jie vaikiški, o man patinka. O jeigu dar su humoru.... Anksčiau „Volkerį“ baisiai mėgau, dabar žiūriu serialą „Diagnozė – žmogžudystė“. Paprasti tokie... Tiesa, gaunu studentų juostų, bet neperžiūriu iki galo, nes matau - silpni dalykai. Tad nereikia visos statinės vyno išgerti: paragauji ir matai, kad nieko...
Taigi nuo dabartinio kino esu labai atitrūkęs. Jau turiu savo pasaulį, ne kine gyvenu. Turiu savo gyvenimo spektaklį užbaigti.
