Naujas operos pastatymas ne itin gausią šio žanro klausytojų auditoriją turinčioje Lietuvoje yra neeilinis įvykis, sulaukiantis didžiulio susidomėjimo klasikinės muzikos atlikėjų, kultūros žurnalistų ir intelektualų gretose. Dar įdomiau, kai kalbama apie tokią operą kaip Giuseppe Verdi „Otelas“, o į kūrybinį kolektyvą pakviečiami tokie žmonėms kaip maestro Gintaras Rinkevičius ir režisierius Eimuntas Nekrošius.
Nacionaliniame operos ir baleto teatre atmosfera aprimusi ir vyrauja susikaupimas ‒ premjerinis spektaklis jau kovo 18 d. Likus keletui dienų iki premjeros kalbinome vieną iš kūrybinio kolektyvo narių, pagrindinio ir paties svarbiausio Otelo vaidmens atlikėją, tenorą Vaidą Vyšniauską.
Salė paprastai būna kone sausakimša vykstant baletams, o operos žiūrimos ne taip noriai. Premjera padės pritraukti daugiau publikos?
Tai ne visai tiesa. Kiek man teko dalyvauti pastaruoju metu statytuose spektakliuose, pavyzdžiui, „Karmen“ ar „Žydė“, salės buvo beveik pilnos. Premjeriniai seansai, apskritai, yra užpildyti, visi bilietai į pirmuosius tris „Otelo“ koncertus išpirkti. Manau, kad baleto mylėtojai eina į baletą, o operos mylėtojai eina į operą. Galbūt baleto žiūrovų yra daugiau, negaliu to patvirtinti ar paneigti, tačiau negalima sakyti, kad operų pastatymo lygis yra žemesnis negu baletų.
Operų pastatymai jau tiek pasenę. Galbūt jie tiesiog atsibodę žiūrovams?
Be abejonės pastatymai pasenę. Galbūt kaip vienas iš geriausių pavyzdžių yra „Karmen“ spektaklis, pastatytas 2009 metų rudenį, todėl vis dar pakankamai naujas ir neatsibodęs. Per tuos du metus, kai spektaklis rodomas, salės visuomet yra pilnos. Aišku, pats spektaklis „Karmen“ labiau traukia publiką, negu tarkime „Žydė“. Visi žino tas melodijas, jas niūniuoja, muzikos fragmentus galima išgirsti netgi atsitiktiniame reklaminiame klipe. Žmonės mėgsta populiaresnes operas.
Rimtosios muzikos klausytojų auditorija Lietuvoje nedidelė?
Savaime suprantama, kad Lietuvoje opera nėra tokia populiari kaip Italijoje. Ten ji, kaip mums krepšinis ‒ visi dainuoja pradedant valytojomis ir baigiant operos solistais. Visi žino pagrindines melodijas ir jas niūniuoja. Pas mus tikrai ne Bairotas ir ne Milano „La Scala“, tačiau yra žmonių, kurie moka įvertinti šį meną, kuriems jis patinka. Tai yra labai prabangus menas, vienas turtingiausių apskritai, kadangi apjungia orkestro muziką, chorinį dainavimą, solo pasirodymus, dailę ir režisūrą. Tai viskas viename.
Po „Otelo“ premjeros tapsite naujos kartos Lietuvos operos istorijos dalimi. Kaip jaučiatės ją kurdamas?
Esu operos solistas, todėl be abejonės atlieku savąją dalį. Kaip ir kiekvienas šioje srityje. Visgi be gero orkestro skambėjimo, darnaus choro, profesionalios režisūros mano paties vaidmuo būtų gerokai nykesnis. Tai yra didžiulis kolektyvinis darbas.
Kaip Otelo vaidmuo atiteko Jums?
Dalyvavau maždaug prieš metus rengtoje perklausoje. Tiesa, pastatymo komanda tuo metu buvo kitokia, muzikinio vadovo vietą turėjo užimti jaunas dirigentas Daniele Rustioni. Kadangi pastatymas buvo perkeltas į pavasarį, jis darbo imtis jau negalėjo. Taip pat, iš Italijos buvo kviečiamas ir solistas Otelo vaidmeniui, Gustavo Porta, tačiau pasikeitusi pastatymo data taip pat nesutapo ir su jo planais. Jo vietą užėmė solistas iš Rusijos Avgustas Amonovas.
Dažnai tokiais atvejais sakoma, kad niekas nevyksta be priežasties...
Na taip, aš sutapimais netikiu. Vis tiek yra iš viršaus viskas režisuojama. Ne visuomet ta režisūra sutampa su tavo norais, bet taip jau sudėliojamas mūsų gyvenimas. Jei kas prieš trejus metus būtų paklausęs, kada planuoju dainuoti, tarkime Otelą, būčiau atsakęs, kad po dešimties ar penkiolikos metų.
Galvojote apie galimybę atlikti šį vaidmenį?
Tai nebuvo spontaniškas sprendimas. Nepasiryžau daryti tai vien todėl, kad aš noriu. Visų pirma, idėją davė pedagogas Gianfranco Cecchele, pas kurį aš važiuoju stažuotis į Italiją. Prasidėjo viskas nuo jo pastebėjimo, tačiau tai nebuvo atsakymas į klausimą ‒ „maestro, kaip jums atrodo, ar aš galėčiau dainuoti?“, o jo iniciatyva kilęs pasiūlymas.
Tuo metu ruošėme visai kitą vaidmenį operai „Madam Baterflai“, staigi jis sustabdo mane ir sako savo pianistui: „Klausyk, jo balsas visai tiktų Otelui“. Tai nutiko visiškai spontaniškai ‒ niekada nebuvau jam sakęs, kad man patinka „Otelas“. Vėliau sekė kitos konsultacijos ir galų gale ‒ perklausa. Tai, kad iš Lietuvos dainininkų pasirinko mane vienintelį taip pat yra svarbus rodiklis. Visa tie dalykai susidėjo į vieną visumą ir man dabar tenka garbė atlikti Otelo vaidmenį.
