Taip pasisakė vienos mums draugiškos ES šalies ambasadorius. Jis turėjo omenyje Lietuvos Seimo narių teisinį imunitetą. Negalėjau, nenorėjau prieštarauti. Mat Seimas jau senai tapo aferistų, besislepiančių nuo teisingumo, priebėga. Slėptuvė. Prieglauda. Seimo nario neliečiamybė taip pat jau senai tapo politinės korupcijos įrankiu. Vienu žodžiu, laikas tapti civilizuota demokratine valstybe, kurioje visi lygūs prieš įstatymą.
Kitaip ir būti negali. Juk Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs. Ši konstitucinė nuostata yra detalizuojama įstatymuose bei kituose teisės aktuose. Pavyzdžiui, Lygių galimybių įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad šio įstatymo paskirtis – užtikrinti, kad būtų įgyvendintos Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintos žmonių lygios teisės bei uždrausti bet kokią tiesioginę ir netiesioginę diskriminaciją dėl amžiaus, lytinės orientacijos, negalios, rasės ar etninės priklausomybės, religijos ar įsitikinimų.
Bet apie kokias lygias galimybes ir lygybę prieš įstatymus gali būti kalba, kai vieni, kitų sąskaita, išskiriami teisine neliečiamybe? Tai, jeigu esi korumpuotas, aferistas, kodėl tave turi ginti kažkokia neliečiamybė? Sudaranti sąlygas partiniam lojalumui gelbėti tokį nevertą Seimo nario vardo žmogų. Būkite, Seimo nariai, sąžiningi ir nereikės slėptis už privilegijos būti iki begalybės gelbėjamam nuo Temidės.
Tipiškas tokios moralinės korupcijos pavyzdys – „Drąsos kelio“ vadė, besislapstanti nuo prokuratūros ligoninėse. Beje, kaip suderinti kvazi partijos pavadinimą „drąsa“ su bailiu tos partijos lyderio elgesiu? Partijos vadovė viliasi patekti į Seimą ir taip išsisukti nuo teisingumo. Šis žmogus juk puikiai žino, kad ja savo tikslams tikrai kažkokia amorali frakcija pasinaudos. Todėl gelbės. Ir šis žmogus neklysta. Deja.
Yra ir daugiau Seimo narių privilegijų, žeidžiančių eilinio piliečio savigarbą. Bet Seimo nario neliečiamybė griauna bet kokius bandymus politikams pateisinti savo egzistenciją politikoje. Ji neleidžia visuomenei bent kiek pradėti pasitikėti Seimo nariais ir apskritai politikais. Be to, ši gėdinga išlyga kainuoja aibes pinigų. Mūsų pinigų. Juk laikas, taip reikalingas įstatymų – kokybiškų įstatymų – leidybai, naudojamas užkulisiniams susitarimams gelbėti į teisingumo rankas pakliuvusį Seimo narį. Į visišką neviltį pilietį varo nesutikimas perduoti galimai nusikaltusį Seimo narį teisingumui. Rezultatas dvigubai neigiamas: eilinį kartą nuviliamas pilietis, o prokuratūra lieka kvailio vietoje. Jeigu tai ne teisinio nihilizmo ir nepasitikėjimo politikais skatinimas, tai kas tai tada?
Krikščionių partijos narys J. Ramonas mano, kad siekis panaikinti Seimo nario neliečiamybę yra vien rinkiminis triukas. Jis mano, kad jeigu Lietuvos valstybėje būtų pakankamai tvirta demokratinė sistema, jeigu joje demokratiniai dalykai būtų gerai sutvarkyti, tai gal ir galima būtų tokį siūlymą įgyvendinti, bet kadangi iki tikros, rimtos, vakarietiškos demokratijos Lietuvos valstybei yra pakankamai toli, tai šitas pasiūlymas yra teikiamas per anksti.
Argumentuojama, neva teisėsauga įgautų galimybę manipuliuoti Seimo nariais. Ar tikrai yra taip, kaip mano J. Ramonas, jog mums toli iki Vakarietiškos demokratijos? Kaip toli, leiskite paklausti? Matyt, toli tiek, kiek neatsižvelgsime į visuomenės nepasitikėjimą Seimu, tame tarpe, ir nepasitenkinimą dėl Seimo nario teisinio imuniteto. Nes kol piliečiai matys tokį nesiskaitymą su teisingumu, Seimas ir toliau liks mažiausiai patikima valstybės institucija. Kam šito reikia? Eiliniams mirtingiesiems – ne. Taigi, laikas keisti Konstitucijos 62 straipsnį, nustatantį, kad Seimo nario asmuo neliečiamas. Tą darbą turi atlikti naujasis Seimas visų partijų sutarimu. Net ir tų, visa gerkle šaukiančių apie tvarką ir teisingumą.
