Prezidentas Algirdas Mykolas Brazauskas tryško noru gyventi. Tokiais prisiminimais iš susitikimo su buvusiu valstybės vadovu, kurį vadina Mokytoju, šeimos ir draugų vardu atsisveikindamas su Velioniu dalinosi Lietuvos ambasadorius Rusijoje ir Brazauskų šeimos draugas Antanas Vinkus.
„Paskutinius mėnesius, kai susitikome, ponia Kristina šluostė ašaras savo vyrui, mūsų Mokytojui, ir man. Jis labai norėjo gyventi ir atsisveikindamas pasakė: „Antanai, bijau mirties, nenoriu išeiti“. Net ir stipriausios asmenybės nenori ir bijo mirties“, - Antakalnio kapinėse kalbėjo A. Vinkus.
Prisimindamas bendrus apsilankymus pas monsinjorą Kazimierą Vasiliauską ambasadorius tvirtino, kad A. M. Brazauskas visada, ir sovietiniais metais, jautė meilę tėvynei ir patriotiškus jausmus.
„Brangus Mokytojau, šiandien Jūsų mokinių ir giminės vardu noriu pasakyti, kad Jums teko nueiti sudėtingą, ilgą pavojų kelią, kopiant per įvairių problemų kalnus ir nesiskundžiant, nerodant kitiems savo žaizdų. Labai dažnai Jus dažydavo įvairiausiomis spalvomis ir dažniausiai tom spalvom dažydavo tie, kurie patys jos daugiau galbūt turėjo praeity ar dabarty“, - sakė A. Vinkus.
Ambasadorius gyrė geležinę A. M. Brazausko valią, mąstymo logiką, profesinę erudiciją ir begalinį darbštumą, su gerais rezultatais sprendžiant įvairius Lietuvos klausimus. A. Vinkus teigė, kad Prezidento gyvenimo prasmė buvo išlikti sąžiningam prieš save.
„Jūs sakydavote, kad tai padeda labiau dirbti ir grumtis su savo žmogiškomis silpnybėmis, kurių Jūs neneigėte. Mokytojau, ir Jūs turėjote jų. ir mes, bet didžiosios Jūsų savybės, Jūsų pasiaukojantis darbas tėvynei Lietuvai užgožė tas savybes. Ir tegu nepiktnaudžiaus niekas tomis silpnybėmis, kurių galbūt kiti daugiau turi. Jūs visada mus mokėt būti atsakingus už savo žodžius, visada išgirsti kitų atsakymą“, - kalbėjo diplomatas.
"„Broliai lietuviai, sesės, mes mokame būti vieningi kritinėse situacijose. Prieš 20 metų mes buvome kartu ir atstatėme nepriklausomybę. Tam tikrais etapais ir protarpiais matome tą šešėlį. Didelio proto ir didelių pastangų nereikia norint apšmeižti ir apjuodinti žmogų, bet ištiesti ranką, palenkti petį - tai turbūt reikia perimti genetiškai iš tėvų ir protėvių. Tai turėjo mūsų Mokytojas".
Jis prisiminė, kai A. M. Brazauskas ragino nepasiklysti tuščių ginčų labirintuose, tik padedant vieni kitiems stiprinti krikščioniškąsias nuostatas.
"Jus rėmė moraliai kardinolas Vincentas Sladkevičius. Mokytojau, ar atsimenate, kaip aš buvau pas jį, o jūs klūpėdamas ant kelių gavote kardinolo palaiminimą, ir šiandien kas drįsta pasakyti, kad Jūs netikintis. Čia tegu lieka ant sąžinės tai teigiančių",- emociškai kalbėjo A. Vinkus.
A. M. Brazausko bičiulis citavo poeto Rainerio Marijos Rylkės (Rainer Maria Rilke) žodžius, "kad gyvename nuolatiniame atsisveikinime, viskas praeina ir viskas išlieka, praeitis prabyla dabarčiai, jeigu tik ryžtamės jos klausytis".
Po iškilmingos laidotuvių ceremonijos minios žmonių ėjo Prezidento kapo link, reiškė užuojautą velionio našlei Kristinai, kai kurie padėjo gėlių.
Eltos žiniomis, oficialių gedulingų pietų laidotuvių dalyviams nebuvo.
