Žurnalistas, ekonomikos specialistas, televizijos laidų vedėjas Andrius Tapinas save išbandė dar vienoje srityje – parašė knygą.
Kaltas baltas pavydas
– Rašytojo talentas greičiausiai prabudo dar mokykloje, kai būdamas septyniolikos metų iš anglų į lietuvių kalbą išvertėte „Žiedų valdovą“? – „Balsas.lt savaitė“ paklausė A. Tapino.
– Kad mokykloje buvau humanitaras – tiesa, tačiau studijavau ekonomiką, dirbu žurnalistu. O štai dabar vėl prasimušė tas humanitarinis pradas – parašiau knygą. Kadangi esu ekonomistas, puikiai suprantu, kad ekonomine prasme tai visiškai nevykęs sprendimas. Užtai prieš sėsdamas rašyti su leidykla ilgokai diskutavau, ar man pavyks motyvuoti save rašyti šią knygą.
– Koks motyvas paskatino pradėti rašyti?
– Leidykla engė. Nuo tada, kai dar buvo mažiukai ir turėjo tik kabinetuką rūsyje, kur ant rankraščių varvėjo vanduo. Tada aš jiems atnešiau pirmąjį savo vertimą.
Paskui ne kartą esame kalbėję, kad kada nors rašysiu knygą. Versti nustojau gal prieš septynerius metus. Supratau, kad nebespėju, tačiau leidykla vis primindavo: „Tu mums esi skolingas.“
Vis nerasdavau laiko. Kita vertus, sunku buvo apsispręsti, apie ką norėčiau rašyti. Vienu metu leidykla siūlė pabandyti trilerį, bet manęs ši mintis nežavėjo. Po kurio laiko plūstelėjo knygų banga apie žinomus televizijos žmones, žvaigždes. Tas žanras man taip pat nebuvo artimas. Paskui viskas susiklostė savaime. Užpernai per knygų mugę pamačiau, kiek daug mano pažįstamų pristato knygas, kiek ten šurmulio, kūrybos džiaugsmo, ir suėmė mane baltas pavydas. Tada leptelėjau viename interviu, kad kitais metais tikrai rašysiu knygą.
Jau kitą dieną man paskambino iš leidyklos ir pasakė: „Viskas. Tu jau „užpatentuotas.“ Bandžiau dar šiek tiek muistytis: „Jei turėsiu motyvacijos...“ Paskui su leidykla pradėjome tos motyvacijos ieškoti ir atradome.
Leidykla man skyrė labai griežtą redaktorę. Ji nuo pat rašymo pradžios laikė mane už pavadžio ir vis ragino: „Daryk, rašyk, negaišk.“ Kai parašiau maždaug pusę knygos, įvyko lūžis ir raginti nebereikėjo.
Į rimtą prozą nepretenduoja
– Pasirinkote įdomų žanrą. Steampunk žanro romanų Lietuvoje dar niekas nebuvo bandęs rašyti.
– Gal ir tai prisidėjo prie motyvacijos. Bandžiau parašyti ką nors originalesnio, nors steampunk žanras nėra naujas.
Jis turi savus rašytojus, savo nišą, tik Lietuvoje galbūt yra mažiau žinomas. Man svarbu dar ir tai, kad rašiau apie Vilnių.
Rašyti apie Vilnių man įdomu, užtai ir laikas, kurį praleidau archyvuose vartydamas senus metraščius, neprailgo. Atvirkščiai, buvo įdomu ir naudinga.
– Būsite dar vienas rašytojas, pabandęs prikelti senąjį Vilnių.
– Nepretenduoju į rimtą prozą. Šią knygą rašiau žmogui, kuris po darbo grįžęs namo nori užmiršti dienos rūpesčius. Jei jis paims į rankas mano knygą, užuot įsijungęs televizorių, manau, tai jau bus neblogai. Žmogus maloniai praleis laiką.
O jei dar koks nors šešiolikmetis ar septyniolikmetis atsitrauktų nuo kompiuterinių žaidimų ir skaitytų mano knygą, kurioje taip pat šaudo, gaudo, sproginėja, tų paauglių tėvai turėtų rašyti man padėkos laiškus.
Premijos ir recenzijos – ne rodiklis
– Ar sunku buvo suderinti darbus televizijoje, daugybę pomėgių, šeimos rūpesčius ir dar rašyti knygą?
– Viską galima suderinti, jei moki planuoti laiką. Šiaip jau šeima ir laikas, praleistas su ja, man visada yra pirmoje vietoje. Kad ir kokia užimta buvo praėjusi vasara, knyga ėjo į pabaigą, pailsėti, paieškoti su vaikais lobių laiko radau.
Visi kiti mano pomėgiai ir jiems skirtas laikas paprastai kaitaliojasi. Tai priklauso nuo aplinkybių. Pokerį pastarąjį pusmetį buvau nustūmęs į šalį. O knygą rašiau labai įdomiai, nes tai dariau visur.
Labai dažnai, baigęs tiesioginius savo darbus, įsitaisydavau Lietuvos televizijos kavinėje. Ten ramu, tylu, nėra interneto, niekas netrukdo rašyti. Kai vasarą manieže vykdavo atžalų penkiakovės treniruotės, prisėdęs ant suoliuko rašydavau ir ten.
Manau, kad knyga „rašėsi“ gana lengvai. Didelių kūrybinių kančių nepatyriau. Nesikeldavau brėkštant ir nevaikštinėdavau vienas gamtoje ieškodamas įkvėpimo. Aišku, jei būčiau turėjęs daugiau laiko apgalvoti, gal knygoje būtų buvę daugiau lietuviškos būties ar savasties. Dabar ji labiau primena scenarijų. Kai kas sako, kad pagal ją reikėtų statyti filmą.
– Ar kas nors iš artimųjų perskaitė jūsų knygą, kol dar nebuvote atidavęs jos leidyklai? Kieno nuomonė jums ypač svarbi?
– Nuo niekieno knygos neslėpiau, tačiau ji vis buvo taisoma, todėl ir skaityti niekam iš artimųjų nesiūliau. Skaitė mano mama. Prieš duodamas jai knygą perspėjau: „Tu nesi mano tikslinė auditorija.“ Bet mama sakė, kad buvo įdomu.
Kita vertus, man pačiam parašytos knygos vertinimo kriterijus yra labai paprastas ir aiškus – parduotų egzempliorių skaičius. Gali pasakoti, kiek nori, kaip rašei knygą, kokią ją parašei, bet jei ta knyga nebus perkama – nebebus apie ką ir kalbėti. Šiuo atveju esu labai pragmatiškas. Ne premijos ir ne pozityvios recenzijos man svarbu, nuo tų dalykų darbas televizijoje jau spėjo ataušinti.
TIK FAKTAI
Trilogijos „Žiedų valdovas“ I dalį A. Tapinas išvertė 1994 metais, padedamas mamos, lietuvių kalbos filologės Violetos Tapinienės.
A. Tapino fantastinis romanas „Vilko valanda“ – pirmoji jo knyga ir kartu pirmasis steampunk žanro romanas Lietuvoje.
Steampunk yra vienas iš fantastikos žanrų, kurio veiksmas vyksta Viktorijos epochoje arba alternatyvioje jos versijoje.
Elvyra Žvirblienė
