(Žiniasklaidos ir politikos mokslų studentams apie konstitucines „sarginio šuns“ funkcijas)
Nustebino sistemingų koordinuotų pastangų mastas.
Iš visų medijų labiausiai išsiskyrė „Lietuvos ryto“ laikraštis ir interneto portalas. Šis laikraštis iš anksčiau pasižymėjo ypatingais ryšiais su VSD ir kitomis jėgos struktūromis kaip Generaline Prokuratūra, sprendžiant iš to, kad būtent šiame laikraštyje būdavo paviešinama „reikalinga“ informacija iš slaptų pažymų. Pats naujausias pavyzdys itin iškalbingas: nacionalinio saugumo lygio informacija be jokių problemų itin operatyviai atsidūrė šito laikraščio pirmame puslapyje. O generalinis prokuroras, kaip atskleidė Seimo Antikorupcijos komisijos apklausos, tiesiog bijo apklausti laikraščio savininką ar vyr.redaktorių.
Šis laikraštis D.Kedžio byloje greitai apsisprendė kokią pusę palaikyti: visuomenės ar ko nors kito. Kai sakau visuomenės, tai turiu omeny tokius dalykus kaip pastangos viešinti abejones keliančias aplinkybes, aiškintis užkulisinius korupcinius ryšius, viešinti anti-visuomeninius klaninius interesus, bent jau minimum išklausyti kitą pusę, ypač jeigu didžioji visuomenės dalis ir randasi toje kitoje pusėje, t.y. tai ką tradiciškai daro Vakarų žiniasklaida. Dabar pažiūrėkime kokius metodus naudojo šis laikraštis vienoje konkrečioje – D.Kedžio byloje. Pažiūrėkime atidžiau į tai, kas nejučia galėjo likti dėmesio paraštėse.
Pirma. Vienas pirmųjų mitų buvo apie Venckų teisinį klaną. Laikraštis (per laikraštį?) nuo pat pirmųjų bylos savaičių buvo bandoma formuoti nuomonė, kad teisininkai Venckai yra tokie galingi, kad sugeba kontroliuoti bylos eigą ir jiems paklūsta teismai ir valstybės institucijos. Kaip paaiškėjo vėliau tai buvo absoliučiai klaidinga nuomonė. Priešingai, paaiškėjo, kad Venckai yra normali, eilinė teisininkų šeima, kurią dabar į šipulius koordinuotai mala valstybės institucijos ir jėgos struktūros. Kai jau buvo aišku, kad mitas apie Venckų teisinį klaną yra iš piršto laužtas ir nepavyks taip greitai prasukti bylos, jis greitai dingo iš laikraščio.
Antra. Kai žmonės pradėjo rinktis Garliavoje, Klonio gatvėje ginti mergaitės, laikraštyje pasirodė rašinių ciklas apie Garliavos fenomeną. Buvo įkyriai kelių autorių peršama nuomonė apie tai, kad pedofilijos istorija ir žmonių pasipriešinimas mergaitės paėmimui yra tiktai mažo Kauno priemiesčio Garliavos reikalas. Kažkokia anomalija. Buvo peršama mintis, kad šiame Lietuvos teisinės valstybės užkampyje niekuomet nebuvo pagarbos įstatymams, kad ten šaknis įleidusios nusikalstamos organizacijos (Pifo gauja), kurioms priklausė ir pats D.Kedys, kad tai neišsilavinusių žmonių rajonas, kuriame pripažįstama tik jėgos teisė. Yra Lietuva, ir yra Garliava – tie, kurie nesupranta demokratijos teisinių taisyklių. Nustebino laikraščio primityvumas: kai jau buvo akivaizdu, kad D.Kedžio mergaitę palaiko ne tik Klonio gatvėje susirinkusieji, bet ir lietuviai Airijoje, Danijoje, Didžiojoje Britanijoje, JAV, net ir tuomet laikraštis iš paskutiniųjų dar rašė apie „Garliavos fenomeną“. Tiesa, neužilgo buvo susivokta, kad temos – sistemingo mito formavimo – galiojimas baigėsi.
Trečia. Vizualiniai metodai. Vienu metu „Lietuvos ryto“ portale ilgokai kabėjo N.Venckienės nuotrauka: susiraukusi, „pikta“, griežtas žvilgsnis, o už jos juodas fonas, tamsus kaip naktis fonas. Kas tai? Tai šėtonas. Iš taip sumontuotos nuotraukos eina toks tamsus negatyvas, kad pradeda galvon lįsti net religinės asociacijos. Koks tikslas šitaip apdoroti nuotrauką? Greičiausiai buvo apeliuota į vizualinę žmonių (skaitytojų) sąmonę, kad iš jos išmušti pozityvias asociacijas N.Venckienės atžvilgiu. Primityvu. Kryptinga.
Ketvirta. Vienu metu net ne vienas autorius „Lietuvos ryto“ portale pradėjo rašyti apie D.Kedį kaip pedofilą ir žmones, reikalaujančius viešumo, skaidrumo ir teisingumo kaip kedofilus ir pritariančius (nesąmoningai) pedofilijai. Vėl nustebino primityvumas, manipuliavimas žemiausiais instinktais ir pastangos apversti visą reikalą aukštyn kojom, baltą paversti juoda ir atvirkščiai. Beje, šiame portale galime stebėti kone etatinius rašytojus specialiai tokiam reikalui ar tai D.Kedžio ar kitose istorijose. Vietoj to, kad pradėtų žurnalistinį tyrimą dėl mergaitės pasakojimų apie pedofilus ir jos išnaudojimą, laikraščio nuomonės formuotojai eilinį kartą nusisuka nuo rezonansinio intereso ir sąmoningai apverčia situaciją. Visiškai beviltiškai skelbdami sapaliojimus apie D.Kedį kaip pedofilą.
Bet iš tiesų ar tikrai nustebino šiame laikraštyje naudojami vizualiniai ir teminiai situacijos apvertimo metodai? Ar po Lietuvos karininko Vytauto Pociūno šmeižimo kampanijos (vėlgi šiame laikraštyje!) dar gali kokie nors metodai stebinti?
Penkta. Ekspertinės nuomonės naudojimas. Raskite per visą D.Kedžio bylos istoriją bent vieną „kitos nuomonės“ atstovą, ar ekspertą, ar viešą asmenį ar šiaip kompetetingą žmogų iš „kitos interesų pusės“ „Lietuvos ryto“ laikraštyje. O tokia nuomonė yra ir ne šiaip „gatvinių ir patvorinių“. (Tokius epitetus, kaip ir „kedofilai“ irgi paleido ne kas kitas bet mūsų aptariamas laikraštis). Abejonių dėl D.Kedžio mergaitės perdavimo išsakė žinomi Lietuvos teisininkai (K.Motieka), politikai (V.Landsbergis), vieši apžvalgininkai (P.Gylys, D.Kuolys). Kitos pusės nuomonės ne tik, kad nėra, bet priešingai, yra apsiginkluojama aukščiausio rango ekspertine armija. Konstitucinės teisės ekspertas, teismų sistemos vadovas, universiteto dekanas ir keli politologai. Visi jie yra pastovūs ir etatiniai šio laikraščio ekspertai. Kaip lygiai taip pat ir Lietuvos televizijos „elitinių“ laidų kaip „Teisė žinoti“ ar N.Pumprickaitės laidų dalyviai ir pašnekovai. (Kitaip tariant, Lietuvos politinį, ekonominį, eskpertinį elitus sujungti pretenziją turėjusio „Spaudos klubo“ tęsiniai). Visi tie patys ekspertai dalyvauja visuose kituose reikaluose, kai reikia „apginti“ teisinės valstybės principus, papasakoti žmonėms kaip veikia demokratija, tai yra, kai reikia sustatyti teisinį demokratinį procesą į savo vietą ir pirštu parodyti į nepaklusniuosius. Būtų vertinga studijuojantiems demokratijos politinį procesą paanalizuoti jų kalbas ir pamėginti rasti tokias temas kaip: pilietinės visuomenės poreikiai; etatistinės valstybės samprata ir praktiniai pavyzdžiai; posovietinio elito formavimosi dėsningumai; politinio, verslo ir žiniasklaidos elitų susijungimas kaip iššūkis demokratijai; pilietinis nepaklusnumas; politinės darbotvarkės kontrolės teorijos; šališkas politinis procesas; teisinis formalizmas kaip teisingumo iškraipymas ir pan. Pamėginkite rasti.
Čia jau stebina ne primityvumas. Čia stebina aukščiausias institucinis rangas. Ir ta pati, nuolat kartojama tema: apginti teisinę demokratinę valstybę nuo žmonių. Žmonės, jau ne gatviniai, bet ir žinomi politikai, aktoriai, menininkai, šaukte šaukia: „kažkas čia ne taip! Tai neteisinga! Tai ne skaidru! Teismo sprendimo motyvacija yra absurdiška!“. O ekspertai per žmones pervažiuoja tanku: „jūs griaunate teisinės valstybės principus. Jūs nesilaikote teismų sprendimų. Ir taškas.“
Tikriausiai ne visus šio laikraščio fokusus arba naudojamus vizualinius, koncepcinius, ekspertinius metodus čia spėjau aptarti. Beveik tikra, kad jie ne vieninteliai ir ne paskuriniai. Norėjosi tik atkreipti dėmesį, nors mąstantys skaitytojai greičiausiai ir patys pastebėjo.
Tai kas vis dėl to guodžia?
Sprendžiant iš to, kaip per dvidešimtmetį susiformavęs Lietuvos politinis isteblišmentas aktyviai, sistemingai ir kryptingai bando formuoti viešąją nuomonę per rezonansines bylas, galima daryti išvadą, kad viešoji nuomonė laikoma ypatingos svarbos. Taigi, didžiausia paguoda rezonansinėse bylose yra ta, kad jie pralaimėjo viešąją nuomonę. Naudojami metodai ir argumentai tapo tiek primityvūs, kad suveikė kaip geriausia demaskacija. Jie ne tik, kad neįtikino skaitytojų ir žiūrovų, bet padėjo dideliai daliai žmonių praregėti ir įvyko dar didesnis (masiškesnis) visuomenės atskilimas. Dar didesnė visuomenės dalis išsprūdo iš viešosios nuomonės kontrolės lauko. Pavyzdžiui politologiniame ekspertiniame bare, tokie ekspertiniai pasisakymai kaip „LiSC partija FNNT skandale apgynė teisinės valstybės principus“ (V.Laučius) ir „Seimo Antikorupcijos komisija yra diletantų choras“ (T.Janeliūnas) yra labai iškalbingi jų autorių atžvilgiu. Skaitytojams tai puikiai padėjo susidaryti nuomonę.
Lietuviškas naujasis isteblišmentas (matomas ir šešėlinis elitas) ypač sustiprėjo R.Pakso nušalinimo iš Prezidento posto metu, kai pavyko mobilizuoti visą valstybę: žmones, inteligentiją, žiniasklaidą. Tuo metu dar buvo sunku atskirti pelus nuo grūdų. R.Pakso veiksmai per daug jį kompromitavo, todėl jo nuėmimas atrodė visiškai būtinas. Tačiau V.Pociūno byloje, VSD skandalo metu 2006m., D.Kedžio byloje ir FNNT istorijoje teisinis formalizmas ir viešosios nuomonės formavimas jau neveikė sklandžiai (iš dalies dėl primityvių metodų), todėl daug kas paaiškėjo. Paaiškėjo institucijos, tarnybos, ekspertai, pavardės visų tų, kurie yra atsidūrę šališkos, uždaros demokratijos (kalbant švelniai) stovykloje ir jai atstovaujantys.
Visa tai yra didžiulis laisvos visuomenės laimėjimas.
Paaiškėjo sąlyginai nedidelė grupelė žmonių iš saugumo, politinių, žiniasklaidos, mokslinių institucijų sluoksnių, kuri kontroliuoja VSD, prokuratūros aukščiausius postus, kai kurias žiniasklaidos priemones. Jų interesus atitinka teismų sistema, veikianti profesinio solidarumo pagrindu ir siekianti išlaikyti uždarumą. Tos pačios pavardės, tos pačios institucijos, tie patys ekspertai, tos pačios žiniasklaidos priemonės V.Pociūno-VSD, D.Kedžio, FNNT bylose.
Ir štai šiame posovietiniame elitų formavimosi ir atitolimo nuo visuomenės procese, šito proceso kryžkelėje atsidūrė maža mergaitė. Tiktai visuomenės rankose yra jėga, galinti apginti mergaitę ir atstatyti Lietuvos visuomenės raidą nuo klaninės demokratijos kelio prie pilietinės demokratijos. Gerai būtų, kad neprireiktų arabų pasaulio revoliucijos čia Lietuvoje. Bet pavasario akivaizdžiai reikia.
