Vasara dainininkei AISTEI SMILGEVIČIŪTEI (32) - pats darbymetis. Su grupe „Skylė“ kurianti atlikėja šiuo metu įrašo naują, jau devintą, albumą „Broliai“. Rengiama dar niekur nerodyta koncertinė programa. O šalia užsibrėžto tikslo - moters mėginimas balansuoti tarp šeimos, buities ir kūrybos. Kaip sako pati atlikėja, - bandymas sujungti žemę su dangum. Specialiai „Laisvalaikiui“ - interviu su kūrybai idealaus laiko nebeieškančia A.Smilgevičiūte.
Rengiamas naujas tavo ir grupės „Skylė“ albumas. Kokia jo tema?
Jau kurį laiką kartu su grupe „Skylė“ rengiame laisvės kovotojams, partizanams dedikuotą programą „Broliai“. Į šį projektą dedame labai daug energijos ir širdies. Darbai pačiame įkarštyje - dainos jau sukurtos, įpusėjome daryti įrašus. Naują albumą klausytojams pristatysime rudenį.
Kartais žmonės mano, kad mes pateiksime naujas senų partizanų dainų versijas. Ne. Tai bus naujos dainos partizanų tema.
Tavo ir grupės „Skylė“ dainose daug pasakų motyvų, mitologijos... Ar pati tiki magiškais skaičiais? Talismanais?
Būna, kad vieni skaičiai man patinka - skamba gražiai, o kitų deriniai - ne. Bet nemistifikuoju nei skaičių, nei papuošalų. Mėgstu baltiškos stilistikos papuošalus, bet amuletais jų nelaikau.
Ar tau svarbu tradicijos?
Taip. Bet labai stipriai jaučiu, kad jos buvo nukirstos. Turiu omenyje tuos 50 sovietmečio metų.
Kaip tradicijas puoselėji praktiškai?
Stengiuosi ne stebėti jas iš šalies, o dalyvauti - švęsti šventes.
Kaip švęsi Jonines?
Statysime vartus, pinsime ir plukdysime vainikus, nešime vandens, kad juo simboliškai nusiprausę pro vartus įeitume švarūs. Per Jonines būsime Plateliuose, prie ežero. Tikiuosi, kad ir koks nors folkloro ansamblis atsiras, o mes prie jo prisidėsime.
Ar kuri iš stichijų - žemės, oro, vandens, ugnies - tau yra svarbesnė?
Vanduo. Nuo vaikystės patinka lietus. Gerai jaučiuosi prieš lietų, per jį ir po lietaus. Pasėdėjusi prie vandens arba pažiūrėjusi į tekančią upę įgaunu ramybės. Tai harmonizuoja, atpalaiduoja. Vilniaus senamiesčio gatvelėmis pliaupiantis vanduo įkvepia rašyti dainą ar eilėraštį. O kai blogai jaučiuosi, einu praustis ir man palengvėja.
Idealiausia terpė kurti?
Dabar jau pradėjau abejoti dėl to, kas tai yra. Seniau pabūdavau kokią dieną viena, kad nutoltų rūpesčiai, ir tada kurdavau. Bet dabar galvoju, kad gal čia ne visai teisingas požiūris ir tą kūrybos kanalą galima atverti kitaip. Ir man visai išeina! Nepaisydama kasdienybės ir gyvenimo šeimoje prieš naktį dar galiu ir kokį eilėraštį surašyti. Iš tiesų idealių sąlygų kūrybai nebūna.
Kaip sutari su buitimi?
Mėginu suderinti ją su kūryba - sujungti žemę ir dangų. Manau, vienas kitam neturi trukdyti. Nesu pikta ant buities. Žinoma, kai gyvenimas labai intensyvus, daug koncertų, buičiai laiko nelieka. Gerai, kad turiu supratingą vyrą (grupės „Skylė“ įkūrėjas Rokas Radzevičius - red. past)
O dabar namie švaru?
Taip. Vasarą koncertų mažiau. (Šypsosi.)
Kada pasirodys tavo eilėraščių knyga?
Klausimas netikėtas... Dažnai mano tekstai virsta dainomis, todėl apie knygą negalvojau.
Ar yra malonių rutinos akimirkų?
Kai ryte išleidžiu visus vyrus (A.Smilgevičiūtė augina du sūnus - red. past.), galiu ramiai pagerti kavos ir iš debesies padrikų minčių susidėlioti dienos darbus, suskirstyti juos pagal prioritetus. Man labai reikia tokių akimirkų - suvaldyti chaosui galvoje.
Dirbi sau. Ar tai yra prabanga?
Taip, bet viskas turi savų pliusų ir savų minusų. Kai dirbi sau, pats sau viską turi ir garantuoti.
Kokią savo savybę išsiųstum į Mėnulį?
Lėtumą. Galėčiau greičiau mąstyti ir priimti sprendimus.
Ar esi patriotė?
Esu. Tik tas žodis skamba keistai...
Kokia yra tavo patriotizmo išraiška?
Vaikų auklėjimas tam tikra linkme. Kartu su vyru jiems rodome Lietuvą, piliakalnius, tradicijas, pasakojame istoriją - kiek jie jos supranta. Bet vaikai jaučia. Ir geresnio gyvenimo kol kas neieškome svetur ir net neplanuojame.
Ką manai apie masinę lietuvių emigraciją?
Ką aš galiu manyti? Liūdna. Labai liūdna. Bet aš suprantu, kad žmonės yra įstumti į tokią padėtį.
Lietuviai gerai žino savo trūkumus. O kokių gerų, stiprių bruožų mes turime?
Esame labai darbštūs. Ir mylime savo kraštą. Ir kai reikia, mokame būti vieningi. Kai yra kritinė situacija. Bet mums trūksta pasitikėjimo savimi.
Labiausiai nustebinęs apie save girdėtas gandas?
Gal kad gyvenu Užupyje. Niekada nesu ten gyvenusi. Ir dar kartais man sako, kad iš šalies atrodau nesuvokianti realaus gyvenimo, neturinti nieko bendro su acionalumu... Bet tam, kad atsistotum scenoje ir padainuotum, reikia tiek visko apskaičiuoti...
Didžiausią įspūdį padaręs scenos partneris?
Smagus, pavykęs duetas buvo su Marijonu Mikutavičiumi roko operoje „Jūratė ir Kastytis“.
Ypatinga vieta Vilniuje?
Namai.
Ideali vasaros diena pagal Aistę Smilgevičiūtę?
Pajūris arba paežerys. Pabundi ryte - šviečia saulė. Pasivaikščiojimai. Gera kompanija. Diena be įtampos, kai visiems gera ir niekas nerūpi. (Šypsosi.)
Kaip manai, kaip gyvensi po 10 metų? Gal turi tikslų sąrašėlį?
Manau, turėti tokį sąrašą verta - jei jis iš tikrųjų nuoširdus. Deja, tokio popieriuko aš nesu susirašiusi ir gyvenu etapais. Dabar yra „Broliai“. Manau, jais gyvensime šiuos ir dar kitus metus. Yra ir kitų planų, bet kai apie juos papasakoji, ima ir nebepasidaro. Esu truputį prietaringa.
Didžiausia tavo baimė?
Jei kas negero nutiktų artimiesiems, vaikams.
Ką veiki laisvalaikiu?
Skaitau knygas, žiūriu filmus, bendrauju su draugais - nieko ypatinga. Vaikams vakarais skaitau Karlsoną. Kai yra vaikų, skaitai vaikiškas knygas ir žiūri vaikiškus filmus.
Kokią knygą galėtum rekomenduoti „Laisvalaikio“ skaitytojams?
Moterims - Klarisos Pinkolos Estės (Clarissa Pinkola Este) „Bėganti su vilkais“.
Kaip reaguoji į bėgantį laiką?
Pradedu realiau suvokti, kad nesu neribota ir ateis tokia diena, kai jau bus vėlu turėti vaikų. Ir kad gyvenimas yra su pabaiga. Ir kad energijos ištekliai - ne amžini. Žinai, kad dar kalnus nuversi, bet jau pagalvoji, kurį kalną versti, o ne visus iš eilės.
Aistė Smilgevičiūtė yra žmogus, kuris...
...mėgsta pamiegoti, bet ne visada pavyksta.
Elena NIKONOVAITĖ
