Protinga, nuoširdi, jautri, tikro pedagogo pavyzdys - ilgametei Lietuvos muzikos ir teatro akademijos (LMTA) dėstytojai, profesorei Algei Savickaitei negailima šiltų žodžių. Gegužės 1 dieną garbingą 70 metų jubiliejų kartu su keliomis dešimtimis buvusių auklėtinių paminėjusi pedagogė tą vakarą gautų materialių staigmenų nevardina. Didžiausios dovanos jai - dvasinės.
Talentus nujausdavo
Ilgame gabiausių A.Savickaitės auklėtinių sąraše - šviesaus atminimo artistas Vytautas Kernagis, Lietuvos nacionalinio dramos teatro direktorius Adolfas Večerskis, to paties teatro režisierius, pedagogas Valentinas Masalskis, neatsiejamu televizijos veidu tapęs Vytautas Šapranauskas.
Paminėti būtina ir puikius aktorius Vytautą Rumšą, Jūratę Onaitytę, Rimantą Bagdzevičių, Sigitą Račkį, Gediminą Storpirštį. Tarp A.Savickaitės mokinių - ne tik pripažinti dramos aktoriai, bet ir populiarūs operos solistai: Dainius Stumbras, Edgaras Montvidas, Joana Gedmintaitė, Rafailas Karpis ir kiti.
“Turbūt turėjau tam tikrą nuojautą, numatydama, kurie taps didžiais aktoriais - beveik visus įspėjau", - šypsosi profesorė. Su dauguma buvusių auklėtinių A.Savickaitė periodiškai susitinka. “Būna, į savo premjeras pakviečia, būna, į svečius užeina", - tarsteli pedagogė.
Ar turėjote savo numylėtinius, paklausiu. “O kaipgi? - šypsosi
A.Savickaitė. - Tik jie turbūt nejausdavo to. Numylėtinis gali būti žmogiškas, o gali būti profesionalus. Stengdavausi to neparodyti".
Pašaukimas ar buitis?
LMTA 2008 m. aktoriai bakalaurai - A.Savickaitės, kaip ji pati motiniškai sako - “paskutiniukai".
“Esu dėkinga jiems už pakantumą “senoviškai" mokyklai. Teatras labai pavaldus esamajam realiam gyvenimui. Po iškilių Neprik-lausomybės atgavimo laikų šiuo metu esame įkritę į gilią kultūrinę krizę. Visuomenėje neliko dvasinių vertybių orientyro kriterijų, suvokiamų užduočių ateičiai, todėl ir teatras atspindi įsivyravusią destrukciją, neviltį, pyktį. Tokioje situacijoje sunku ugdyti aktorių. Linkėčiau, kad jaunieji artistai neišduotų giluminių idealų ir nekryptų į komerciją ir lengvą žanrą", - kalbėjo pedagogė.
A.Savickaitė nesmerkia aktorių, susigundžiusių televizijos vilionėmis. “Tie “popsiniai" projektai, serialai gali atimti iš jų tam tik-rą profesinį gilumą, nuoseklų darbą su vaidmeniu, bet buitis yra žiauri. Teatre aktoriai gauna mažai, televizijose - pakankamai. Negali smerkti. Juk jie ir vedę, ir vaikų turi, ir kažkur gyventi nori. Aišku, daugumai tai atsiliepia blogai. Bet tie, kurie pajaus, kad jų teatrinis pašaukimas stipresnis už gyvenimo sąlygų gerinimą, pasuks to grynesnio meno keliu", - įsitikinusi profesorė.
Prioritetas - švietimas
Paklausta apie šviesiausius gyvenimo įvykius, A.Savickaitė ilgai nesvarsčiusi ištaria: “Asmeniniai vaikai ir anūkai". Profesorė kalba apie du sūnus ir anūkę Aistę bei anūką Titą Antaną. Iš atminties neištrinami ir režisūros mokslai bei pedagogikos aspirantūra Leningrado valstybiniame teatro, muzikos ir kinematografijos institute.
“Ten buvau labai vertinama jau studijų metais. Objektyviai kalbant, ten būčiau padariusi didesnę karjerą. Mylėjau Lietuvą, čia buvo mano šeima, mano vyresnis sūnus, todėl grįžau, bet čia ėjosi sunkiau, - prisimena A.Savickaitė. - Pas mus, Lietuvoje, apskritai pedagogas nėra labai vertinamas, jei jis neturi garsios pavardės teatre arba “piaro". Aš tuo nepasirūpinau ir esu toks pilkas akmenėlis, bet savoje padangėje. (Čia iš Kazio Sajos “Devynbėdžių"), - šypteli A.Savickaitė. - O žiūrėkite, kokios pagarbos buržuazinėje Lietuvoje sulaukdavo mokytojas!"
Švietimas, anot pašnekovės, turėtų būti prioritetinis dalykas. “Didžiausios mūsų valstybės bėdos, susijusios su švietimu. Mes nerengiame profesionalų visose srityse, mes netgi leidžiame sau niekinti užsienio mokyklas baigusius ir su idealistinėmis nuostatomis į Lietuvą grįžusius absolventus... Dvi problemas matau Lietuvoje - moralė ir mokslas. XIX a. filosofas Angelas Daugirdas pasakė: “Valstybė be moralės pasmerkta žlugti". Ir mes esame tame etape, kad reikia susigriebti..." - kalbėjo profesorė.
Gintarė ŠATKAUSKAITĖ
