Lietuva yra glaudžiai susijusi su Vengrijos Revoliucijos įvykiais, nes tuomet drąsūs mūsų žmonės nepabūgo išreikšti solidarumo vengrų tautai. Tą atmintiną Vėlinių ir Visų Šventųjų dieną Kaune ir Vilniuje buvo surengtos viešos protesto akcijos, reikalaujant laisvės Vengrijai ir Lietuvai. Prieš taikius protestuotojus okupacinės sovietų sistemos jėgos struktūros ėmėsi brutalių represijų: žmonės buvo mušami, areštuojami, vėliau atleidžiami iš einamų pareigų, šalinami iš mokymo įstaigų.
Sovietų okupacijos sąlygomis buvome patyrę žiaurų partizaninio karo nuslopinimą, lagerius, tremtis dėl to, kad norėjome būti laisvi, turėti laisvą nepriklausomą valstybę, savo kalbą, savo tradicijas, savo papročius, kultūrą. Sovietinis režimas dėjo dideles pastangas, siekdamas mus nutautinti, nuasmeninti, paversti ir palikti tik sovietų sąjungos beveide dalimi. Žinia, kad vengrų tauta, su kuria mus sieja gilios istorinės sąsajos (Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Jogailos santuoka su Vengrijos ir Lenkijos karaliaus Liudviko I-ojo dukra Jadvyga, vėliau Jogailaičių dinastijos atstovų tapimas Vengrijos karaliais, Transilvanijos kunigaikščio Stepono Batoro išmintingas Lietuvos valdymas, vengrų karvedžio Gašparo Bekešo kovos už mūsų šalies interesus) priešinasi pavergėjams, įžiebė stiprų solidarumo jausmą Vengrijai.
Vengrijos revoliucija kilo 1956 m. spalio 23 d. Budapešte, kai vengrų studentai, solidarizuodamiesi su Poznanėje vykusiu lenkų darbininkų sukilimu, viešai pateikė antisovietinius reikalavimus. Demonstracijos netrukus išplito po visą šalį. Sovietų kariuomenė revoliuciją nuslopino itin žiauriai: žuvo 2700 Vengrijos kovotojų už laisvę, kurių dauguma buvo paaugliai, vadinami „Budapešto vaikais“, dešimtys tūkstančių buvo sužeisti, dar 250 tūkstančių vengrų, siekdami išvengti represijų, turėjo palikti savo šalį, emigruoti.
Į mano pačios, tuo metu septynerių metų mergaitės, atmintį 1956-ųjų spalis įsirėžė giliai ir skaudžiai. Tą rudenį, likus keletui dienų iki protesto akcijų prieš sovietinį režimą buvo areštuoti mano tėvai – Lietuvos partizanų vadas generolas Adolfas Ramanauskas–Vanagas ir partizanė Birutė Mažeikaitė Ramanauskienė – dėl to, kad visu savo gyvenimu siekė laisvės ir nepriklausomybės Lietuvai. Po metų žiauriausių ir barbariškiausių kankinimų tėvelis buvo sušaudytas, mama priversta eiti politinės kalinės golgotas lageriuose. Kiekvieną spalį minėdama jų arešto metines, širdyje lenkiuosi ir vengrų tautos žmonių, tuo metu sužeistų, žuvusių nuo sovietinės agresijos, šviesiam atminimui, nes puikiai suprantu praradimo skausmą. Už bendrų skaičių ar istorinių datų įvardijimo yra konkrečių žmonių netektys, skaudūs išgyvenimai.
Vengrijos ambasada kasmet organizuoja minėjimus istorinėse vietose Vilniuje ir Kaune, kur vyko lietuvių antisovietinės manifestacijos palaikant vengrų tautą. Šie minėjimai yra ne tik revoliucijoje žuvusių vengrų pagerbimas, bet ir lietuvių tautos solidarumo prisiminimas, prisiminimas to, kad tik padėdami vieni kitiems tampame stipresni.
Erškėčiuotais keliais ėjome į laisvę ir ją iškovojome.
Naujajame Testamente yra pasakyta: „Nebijokite tų, kurie žudo kūną, bet negali užmušti sielos“. Sovietinė diktatūra ilgai naikino pavergtas tautas fiziškai, bet nepajėgė užgesinti laisvės siekio, sunaikinti tautų dvasinės stiprybės. 1956–aisias į gatves ėję protestuotojai žinojo, kad tiesa yra jų pusėje ir turėjo drąsos šią tiesą ginti. Pasipriešinimas tiek Vengrijoje, tiek Lietuvoje buvo nuslopinti, bet dvidešimtojo amžiaus pabaigoje pavergtos tautos iškovojo laisvę.
Šiemet Vengrijos revoliucijos 55-ųjų metinių minėjime kalbėjęs nepaprastasis ir įgaliotasis Vengrijos Respublikos Ambasadorius Zoltán Pecze sakė: „Šiandien Vengrija ir Lietuva yra nepriklausomos valstybės, daugiapartinės demokratijos, sąjungininkės NATO ir partnerės Europos Sąjungoje. To nebūtų buvę įmanoma pasiekti be tų vengrų ir lietuvių, kurie gynė savo nepriklausomybę ir laisvę prieš 55 metus.“
Jis taip pat pabrėžė, kad nusikaltimai žmogiškumui, įvykdyti visų rūšių totalitarinių režimų, niekada neturėtų būti pamiršti. Teisingumo ir vidaus reikalų taryba Vengrijos pirmininkavimo Europos Sąjungai laikotarpiu priėmė tarybos nutarimą dėl priemonių užtikrinimo, kad nebūtų pamiršti totalitarinių režimų padaryti nusikaltimai. Anot ambasadoriaus, šis bendro sutarimo dokumentas nebūtų buvęs priimtas be draugiškos lietuvių ir lenkų pagalbos.
Memoriale, skirtame Vilniaus vienybės mitingui ir Vengrijos revoliucijai, esančioje atminimo lentoje įrašyti žodžiai: „Garbė tiems, kurie parodė vienybę – siekti Lietuvos ir Vengrijos nepriklausomybės“. Prisimindami savo tautų istoriją, esame įpareigoti saugoti ir stiprinti laisvę ir nepriklausomybę, plėtoti ir vystyti demokratiją.
Auksutė Ramanauskaitė–Skokauskienė
LR Seimo narė,
Tarpparlamentinių ryšių su Vengrijos Respublika grupės vicepirmininkė
