Nors LTOK prezidentas Artūras Poviliūnas 2008-uosius vadina sėkmingiausiais metais šalies sporto istorijoje, jis su didžiuliu nerimu laukia artėjančių naujųjų ir katastrofa vadina smūgį visam sportui suduosiančią naująją mokesčių sistemą.
A. Poviliūnas prisimindamas vasarą vykusias Pekino olimpines žaidynes ir šiandien džiaugiasi ne tik penkis medalius - du sidabro ir tris bronzos
Lietuvai iškovojusių sportininkų pasirodymais. LTOK prezidento nuomone, ne mažiau reikšmingi ir puikūs kitų atletų startai, leidę ir jauniems, ir patirties jau nestokojantiems lietuviams patekti į olimpiadoje elitiniais laikomus geriausiųjų aštuntukus ar šešioliktukus.
Kukliau A. Poviliūnas kalba apie artėjantį 2010 m. Vankuverio žiemos sporto forumą. „Žinau, kad daugiausia kritikos po žiemos olimpinių žaidynių ir vėl teks mums, bet tikslai jose bus kur kas kuklesni. Neturime tokių žiemos sporto tradicijų, kokiomis galime džiaugtis vasaros sporto šakų varžybose“, - apie ateitį kalba prezidentas.
- Prezidente, kokie Lietuvos sportui buvo 2008-ieji? – „Respublika“ paklausė A. Poviliūno.
- Šie metai mums buvo nepaprastai sėkmingi. Aš juos įvardijau kaip pačius geriausius iki šiol. Nors iš Pekino, kaip ir iš Sidnėjaus, parsivežėme penkis medalius, tačiau iškovojome kur kas daugiau aukštų vietų, neapdovanotų medaliais. Juk olimpiadoje prizininkais laikomi visi sportininkai, patekę į stipriausiųjų aštuntuką. Be to, Kinijoje Lietuvai atstovavo net 71 atletas. Nors kai kurių iškovotos pozicijos nebuvo labai aukštos, išvengėme didelių nusivylimų. Manau, vadinamųjų turistų į Pekiną nevežėme.
- Tačiau juk ir Pekine viltis pateisino ne visi.
- Galbūt kai kurie sportininkai ir pasirodė šiek tiek prasčiau, nei galėjo. Daugiau tikėjausi iš irkluotojų Alvydo Duonėlos ir Egidijaus Balčiūno. Jie buvo išties gerai pasirengę ir itin kovingai nusiteikę prieš olimpiadą. Nelemta trauma neleido savo potencialo parodyti sunkiaatlečiui Ramūnui Vyšniauskui. Galbūt dėl savo kiek per didelio patiklumo labai išgyvenu dėl plaukiko Rolando Gimbučio startų.
Talentingas vyras nepateisino vilčių. Kai šalia nėra trenerių, tuomet taip ir atsitinka. Taip pat buvo ir su kitados į Jungtines Amerikos Valstijas išvykusiu plaukiku Raimundu Mažuoliu.
- Kokie didžiausi darbai per pastaruosius dvylika mėnesių sporto pasaulyje nuveikti už aikščių ir stadionų sienų?
- Visų pirma buvo priimtas naujas Sporto įstatymas. Tai bendras mūsų visų, valdžios atstovų atliktas darbas. Pasaulyje esame vienas iš nedaugelio olimpinių komitetų, kuris puikiai sutaria su valstybine institucija - Kūno kultūros ir sporto departamentu (KKSD - red. past.).
Jo vadovas Algirdas Raslanas yra LTOK viceprezidentas. Žinome, kad sėdime vienoje valtyje ir darome bendrus darbus. Šiemet pasiekta ir tai, kad olimpiečiams bus pradėtos mokėti rentos. Tai stimulas jaunimui, dabar jie žino, kad už sporto pergales jiems bus atlyginta. Taip pat pajudėjo sporto bazių statyba. Atėjus ekonomiškai sunkesniems laikams darbai šioje srityje stabtels, bet jau dabar padaryta nemažai. Po Sidnėjaus buvome užmigę ant laurų ir per kelerius metus kaimynai, estai ir latviai, šioje srityje mus stipriai aplenkė. Turime prisiimti atsakomybę, kad per vėlai pradėjome žiūrėti į ateitį.
- Ar šiemet buvo įvykių, kuriuos galite pavadinti nusivylimais?
- Galbūt į šią grafą galima įrašyti kai kurių sportininkų traumas, neleidusias jiems iškovoti olimpinių apdovanojimų. O tokių dalykų, kurie būtų itin skaudžiai sukrėtę, pavyko išvengti. Buvo praeities šviesulių, veteranų mirčių, bet tai privalome priimti kaip įprasto gyvenimo dalį.
Galiu tik pasidžiaugti, kad išvengėme dopingo šešėlio. Geriau pasiekti kuklesnių rezultatų nei laimėti nešvarius medalius, kurie anksčiau ar vėliau būna atimti. Tai didžiausia gėda.
- Artėjantys metai svarbiausi bus žiemos sporto atstovams. 2010-aisiais jų laukia startas Vankuverio olimpinėse žaidynėse.
- Iš tiesų jaučiame, kad Vankuveris jau ant nosies. Kitais metais bus kovojama dėl kelialapių į šią olimpiadą. Žiemos sporte neturime tokių aukštų laimėjimų kaip vasaros, bet dalyvausime ir viliuosi, kad Kanadoje turėsime 6-7 lietuvius. Turime pajėgią dailiojo čiuožimo porą - amerikietę Katherine Copely ir lietuvį Deividą Stagniūną. Ji pagal tarptautinės federacijos nuostatus gali Lietuvai atstovauti pasaulio ir Europos čempionatuose, tačiau olimpinėse žaidynėse sportininkai privalo būti vienos tautybės. Manau, Deivido partnerei turėtų būti suteikta mūsų šalies pilietybė, bet esant dabartinei situacijai to tikėtis labai sunku.
Vankuveryje didelių uždavinių kelti negalėsime. Vertinsime gerai, jei lietuviams pavyks prasimušti į trisdešimtukus. Tiesiog žiemos sporte neturime tokių tradicijų.
- LTOK metų pabaigoje minėjo atkūrimo dvidešimtmetį. Ar esate patenkintas per du dešimtmečius atliktais darbais?
- 1988-ųjų gruodžio 11-ąją įvyko pirmasis suvažiavimas ir tai buvo išties didžiulis įvykis, nes atkūrėme Olimpinį komitetą. Manėme, tuoj pat būsime pripažinti ir varžybose galėsime dalyvauti su savo šalies vėliava. Vis dėlto teko paplušėti iki 1991-ųjų lapkričio 11-osios, kai jau buvome pripažinti „de jure“. Tuomet Tarptautinio olimpinio komiteto nariai vienbalsiai pritarė Lietuvos, Latvijos ir Estijos sugrįžimui į olimpinę šeimą. Vėliau - po 64 metų pertraukos – dalyvavome 1992-ųjų Albervilio olimpinėse žaidynėse. Man tai tikriausiai buvo įsimintiniausia diena. Visi žiūrovai stadione pakilo pagerbdami Baltijos šalis.
Pradėjome nuo nulio, todėl galiu sakyti, kad per dvidešimtmetį išties nemažai nuveikėme. Iš valstybės per dvidešimt metų negavome nė vieno cento dotacijos, todėl džiaugiuosi, kad kitados sukūrėme loterijų sistemą, kuri ir šiandien puikiai veikia.
Didžiąja dalimi iš jos dabar ir gyvename, nes 8 procentai nuo „Olifėjos“ parduodamų bilietų apyvartos atitenka olimpiniam komitetui. Taigi po LTOK atkūrimo nuveiktais darbais galime džiaugtis. Svarbiausias turtas, kurį uždirbome, dabar yra geras mūsų vardas. Prarasti autoritetą labai lengva, todėl visomis jėgomis stengiamės jį saugoti ir branginti.
- Antroje metų pusėje visur skamba žodis „krizė“. Ar ją jau pajuto ir sporto žmonės, kitų metų laukiate su nerimu?
- Sunkumai šiemet jau atsiliepė KKSD. Žinau, kad departamente net buvo išjungti kai kurie telefonai. Olimpinis sporto centras, kuris didžiausios finansavimo dalies taip pat sulaukia iš biudžeto, yra priverstas galvoti, kuriuos sportininkus siųsti į varžybas, kurių ne.
Visgi šiemet dar susitvarkėme. Žvelgiant į kitus metus naujoji mokesčių sistema vienareikšmiškai taps katastrofa klubinėms komandoms. Ateityje ekipos bus priverstos tenkintis tik vietinių sportininkų indėliu, bet ir jiems juk reikia mokėti. Sunku pasakyti, kas laukia Lietuvos sporto. Aš dar neprarandu vilties, kad mūsų valdžia susiprotės, kad taip žlugdomas lietuvių taip mylimas sportas. Šoko terapiją sugebės atlaikyti ne visi. Juk žmonėms reikia ne tik duonos, bet ir reginių.
- Po Seimo rinkimų netyla kalbos dėl pasikeitimų KKSD valdžioje. Kokią poziciją čia palaiko LTOK?
- Mūsų bendradarbiavimas su KKSD buvo pavyzdinis, visada prieidavome prie bendros nuomonės. Būtų puiku, jei tęstinumą pavyktų išlaikyti. Atėjus naujam vadovui reikėtų iš naujo įsivažiuoti į visą veiklą. Mūsų veikla - savotiška plieno lydymo krosnis. Prie jos reikia nuolat dirbti ir sustoti negalima nė minutę. Norėčiau, kad A.Raslanas, kaip patyręs specialistas, tęstų darbą. Jeigu naujoji valdančioji dauguma nenorės jo matyti vadovu, tai bent pavaduotojo kėdėje jis būtų labai reikalingas. Lietuvoje žmonės didžiuojasi sporto pasiekimais, vadinasi, sistema veikia.
Ovidijus Giniotas
