Gegužės 15 dieną Vilniuje vyko Vidurio ir Rytų intelektualų konferencija. Joje dalyvavo garsus Rusijos politologas, Strateginių studijų centro direktorius Andrejus Piontkovskis. Interviu „Omni laikui“ jis aiškiai nubrėžė Rusijos perspektyvas - „tapti svarbiu, labai gerbiamu, rimtu partneriu euroatlantinėje bendrijoje arba tapti Kinijos provincija. Šiandieninis elitas psichologiškai ir visais savo veiksmais pasirengęs pasirinkti pastarąjį variantą, nors to ir nepripažįsta. Ir tai yra Rusijos tragedija“.
Jūsų nuomone, ar Vladimiras Putinas kelia grėsmę Rusijai, grėsmę posovietinėms šalims?
Prieš keletą mėnesių man siūlė pasirašyti žinomų Europos Sąjungos ir kitų šalių veikėjų laišką dėl negatyvių procesų Rusijoje, dėl Putino. Aš atsisakiau, nors su viskuo, kas jame išdėstyta, sutinku, išskyrus vieną frazę - apie tai, kad šiuolaikinė Rusija kelia grėsmę savo kaimynams. Mūsų kaimynų laimei, grėsmės ji nekelia. Fantominis (po)sovietinis mentalitetas, kuri išnaudoja Putinas, kuriuo jis kvėpuoja ir kuris yra jo ideologija, visų pirma kelia grėsmę Rusijai. Tai parodė visos pastarosios mūsų politikos nesėkmės, kai, tarkime, Ukrainoje buvo bandoma iškelti savo prezidentą.
Bet Putinas bandė tai padaryti ir jam nepasisekė, o jei šis bandymas būtų buvęs sėkmingas?
Na, bandymas būtų sėkmingas, jei, tarkime, atvažiuotų į Donecką ir kokios nors produkcijos gamintojų suvažiavime paragintų įvesti sovietinę kariuomenę, kaip 1968 m. Čekoslovakijoje, ginti gyventojus rusus. Arba padalyti Ukrainą į dvi dalis. Tokius planus mūsų „strategai“ juk skelbė. Bet tam nėra nei jėgų, nei galimybių, nei noro.
Todėl lyginant Vakarų elgesį su Rusijos elgesiu, pasakysiu, kad Vakarai mergina posovietines šalis kaip galantiškas kavalierius, o Maskva - kaip prievartautojas impotentas. Ši „prievartautojo impotento“ sąvoka, mano manymu, labai gerai perteikia Putino užsienio politikos turinį. Tai ypač aiškiai buvo matyti šią savaitę, švenčiant 60-ąsias pergalės metinės: maksimalus įžeidinėjimų skaičius savo kaimynų adresu, tiesiog chuliganiškas Putino išsišokimas spaudos konferencijoje, kai jis ėmė parodijuoti Estijos žurnalistę. Tai toks bejėgis pyktis, o Rusijai tai labai pavojinga, kadangi visi šie žmonės, kurių dauguma yra politikai, visų pirma Putiną supantys žmonės - Piterio čekistai - jie dabar kuria naująją čekizmo ir Putino filosofiją.
Baisiausia, kad dažnai jie mėgsta save vadinti Rusijos patriotais, tačiau matosi, kad jie nemyli, netgi tam tikru laipsniu nekenčia Rusijos. Jei ne imperija, jie visi atsidurtų praeityje ir Rusijai vadovauja savo šalies nemylintis žmogus, kurio idealas yra Sovietų Sąjunga.
Ir tai gali būti tragedija Rusijai?
Žinoma - tai yra tragedija Rusijai. Dabar jie pergyvena pačią opiausią geopolitinio lūžio stadiją todėl, kad įvykiai Ukrainoje parodė visų šių naujosios imperijos projektų bergždumą. 1991 m. jiems dar atrodė, kad dominuosime NVS, kad pagal Čiubaiso variantą bus liberali imperija. Viskas dabar tarsi atsitrenkė kakta į sieną ir savo siaubui suvokė, kad jokios imperijos nebus. Nebus jokio dominavimo posovietinėje erdvėje, nebus jokios rezidentūros, kurioje gyvenimu mėgavosi didžiosios imperijos kareivėlis Putinas. O kam jiems reikalinga tokia Rusija? Tokia ji jiems neįdomi.
Koks tuomet ateities scenarijus?
Rusijai būtų išeitis, jei atsirastų koks nors naujas politinis elitas. Dabartinis elitas yra ne Rusijos, o Sovietų Sąjungos. Jie taip nekenčia Amerikos ir taip trokšta būti kokios nors imperijos dalimi, jog tikėtina, kad šie žmonės savo psichologinių problemų išsprendimą atras tapdami Kinijos provincija. Ne veltui juk Primakovas ir Putinas nuolat kartoja idėją apie geostrateginę partnerystę su Kinija. Kiekvienas juk supranta, kad strateginė partnerystė tarp milijardą du šimtus milijonų gyventojų turinčios Kinijos ir išmirštančios Rusijos, kurios visos demografinės projekcijos rodo, kad 2050m. mūsų bus šimtas milijonų, gali būti tik vienu pavidalu - visišku Rusijos pajungimu.
Jie supranta, kad terminas „artimas Rusijos užsienis“ jau išseko, todėl jau ima mąstyti apie terminą „artimas Kinijos užsienis“. Ir esant tokiai filosofijai - tai yra „artimas užsienis“.
Taigi iš esmės Rusija turi du strateginius pasirinkimus: arba tapti svarbiu, labai gerbiamu, rimtu partneriu euroatlantinėje bendrijoje, arba tapti Kinijos provincija. Šiandieninis elitas psichologiškai ir visais savo veiksmais pasirengęs pasirinkti pastarąjį variantą, nors to ir nepripažįsta. Ir tai yra Rusijos tragedija.
Berods politologas Belkovskis išdėstė hipotezę, kad Putinas valdžioje išsilaikys dar dvejus trejus metus ir paskui viskas žlugs.
Jau sakiau, kad didėjantis nesėkmių skaičius, tas galvos daužymas į sieną daugelį žmonių, jau ne vien tik tokių kaip aš, kurie iš pat pradžių buvo kritiški Putino projektui, bet ir elito žmonių verčia susimąstyti „kas gi vyksta?“, susimąstyti apie antrojo varianto grėsmę. Ir dabar formuojasi labai didelis atotrūkis tarp Putino ir jo siauros grupuotės bei jau, matyt, Rusijos politinės klasės daugumos. Manau, kad tai labai rimtas procesas ir ne tai, kad trečią, bet ir antrą kadenciją Putinas vargiai ištemps iki galo - didelė galimybė.
O kas bus po Putino?
Dabar Rusijos elite pamažu formuojasi sutarimas, kad yra alternatyvi figūra - Kasjanovas.
Ką manote apie hipotezę dėl Putino grįžimo į valdžią 2012 m.?
Žinote, tai labai įdomu, aš seniai nagrinėju jo veiklą ir Putiną gerai perprantu - jis pats labiausiai norėtų pasitraukti iš valdžios. Savo prigimtimi jis nėra diktatorius, o štai jo aplinka jokiu būdu nenori jo paleisti. Jie apmąsto įvairius variantus, o tuo, ką jis pasakė apie trečiąją savo kadenciją, mano manymu, bando juos apgauti: „Kas nors iš jūsų perimkite valdžią 2008 m., o aš po to sugrįšiu 2012 m.“. Aišku, kad niekur jis negrįš.
O planai dėl susijungimo su Baltarusija?
Na, kiekvieną kartą Rusijoje ta nesąmonė iškyla - kai buvo sprendžiamos Jelcino problemos ir pan. Reikalas tas, kad Lukašenka, kaip diktatorius, dėl jokio susijungimo nesutiks, nebent vedamas į lėktuvą, kuris jį jau skraidintų į Hagą, tačiau tuomet bus jau per vėlu.
Be to, jei Lukašenka net ir sutiktų, dabar Baltarusijos jis neatvestų į Rusiją. Jei baltarusiams dabar pateiktumėte ne aptakų klausimą apie susijungimą, o konkretų klausimą, ar jie yra už savo šalies įstojimą į Rusijos Federaciją, sužinotumėte, kad už tai teigiamai pasisako tik 15 procentų. Taigi apie šį variantą pamirškite.
Dėkoju už pokalbį.
Kalbėjosi Virginijus Savukynas
