Naujasis Kauno „Žalgirio" strategas Acas Petrovičius Lietuvoje dirba jau beveik mėnesį. „Sporto žmonėms" treneris papasakojo apie požiūrį į žaidimą, komandos galimybes Eurolygoje ir serbiškas krepšinio tradicijas.
DOSJĖ
Acas Petrovičius
Gimė 1959 m. spalio 14 d. Belgrade (Serbija).
Dirbo vyriausiuoju treneriu šiuose klubuose:
„FMP Železnik" (Serbija, 1998-2003 m.),
Vršaco „Hemofarm" (Serbija, 2003-2004 m.),
Rostovo „Lokomotiv" (Rusija, 2004-2007 m.),
Kazanės „Unics" (Rusija, 2007-2009 m.).
Pernai iki gruodžio mėnesio treniravo Belgrado „Crvena Zvezda".
Darbas rinktinėse:
Būdamas vyriausiojo trenerio asistentu su Jugoslavijos rinktine tapo 2002 m. pasaulio čempionu, o su Serbijos rinktine 2009 m. - Europos vicečempionu.
Kaune viskas tinka
- Ar Lietuvoje, Kaune ir klube radote tai, ko tikėjotės?
- Nutariau pasirašyti sutartį, nes pakvietė tokia stipri komanda kaip „Žalgiris". Daugelis žaidėjų jau turėjo sutartis. Labai džiaugiuosi tuo, kad grįžo Paulius Jankūnas. Sutikau treniruoti šią komandą ir ketinu atiduoti visas jėgas, kad pasiektume rezultatą. Kaune man viskas patiko. Ir vieta, kurioje gyvenu, ir klubas. Jis turi gerą bazę, joje patogu dirbti. Galime treniruotis kada norime, o tai labai svarbu. Taigi jokių problemų nėra. Yra viskas, ko reikia normaliam gyvenimui.
- Tikriausiai iš karto supratote, koks svarbus Lietuvoje krepšinis?
- Aš tai žinojau ir anksčiau. Kazanės klube „Unics" treniravau Darjušą Lavrinovičių. Pernai, kai buvau asistentas Serbijos rinktinėje, Europos čempionate susitikome su Lietuva. Jūsų komandai tos rungtynės nieko nereiškė, tačiau krepšininkai stengėsi iš paskutiniųjų. Paklausiau Darjušo, kodėl taip stengėsi. Jis atsakė, kad Lietuvoje tai svarbiausias sportas ir mus labai bars, jei nesistengsime. Dar jis pasakė, kad krepšinis pas jus apskritai ne sportas, o religija. Žinojau, kokie stiprūs žaidėjai buvo Lietuvoje anksčiau ir yra dabar.
- Tačiau priprasti prie dėmesio krepšiniui jums tikriausiai nebus sunku? Juk jūsų gimtojoje Serbijoje šis žaidimas irgi labai mėgstamas?
- Taip, Serbija irgi turi labai gilias krepšinio tradicijas, sirgaliai šį sportą labai mėgsta. Mes tai dar pamatysime, nes žaisime vienoje Eurolygos grupėje su Belgrado “Partizan". Manau, kad ir Kaune, ir Belgrade bus pilnos arenos. Ir lietuviai, ir serbai labai mėgsta krepšinį.
Laiko bus nedaug
- Jau galima kalbėti apie šių metų „Žalgirio" galimybes ar reikia palaukti, kol iš pasaulio čempionato sugrįš keturi rinktinei atstovaujantys krepšininkai?
- Puiku, kad jie žaidžia už rinktinę ir žaidžia gerai. Aišku, mums dėl to sunkiau dirbti. Galima sakyti, tai komandos lyderiai. Ekipa vėlai susirinks kartu. Rinktinės nariams reiks duoti laiko poilsiui. Turėsime mažiau nei 10 dienų iki Lietuvos čempionato pradžios.
- Manoma, kad šiemet „Žalgiris" sukomplektuotas labai gerai. Sutiktumėte su šia nuomone ar matote problemų dėl kurios nors pozicijos?
- Komanda liko beveik tokia pati kaip praėjusį sezoną. Manau, Omaras Samhanas yra dar jaunas, nežinau, kiek jis iš karto galės padėti. Aišku, kad tikrai galės padėti P.Jankūnas, o kiek tai sugebės padaryti Dechuanas Kolinzas (DeJuan Collins), dar pažiūrėsime. Mindaugui Kuzminskui reikia dirbti labai daug. Žinoma, savo šansą jis turės. Jis turės pakovoti dėl vietos savo pozicijoje. Pasikeitimų komandoje nebuvo daug. Tačiau, kaip minėjau, iš atėjusių žaidėjų tik P.Jankūnas tikrai galės padėti. Dėl kitų dar nežinau.
- Patyrimo komandai tikriausiai netrūks?
- Taip. Tiesa, Markusas Braunas (Marcus Brown) atvyko visai neseniai. Jis turi senų problemų dėl nugaros, todėl nežinau, kada galės normaliai dirbti su komanda.
Laimi tik komanda
- Ar yra koks nors krepšinio stilius, kurio sekėju galėtumėte save vadinti?
- Visi šiuolaikiniai treneriai stengiasi turėti gerą gynybą. Panaudojant ją, galima pelnyti lengvus taškus ir mažiau žaisti poziciškai puolant. Jei vis dėlto reikia pulti poziciškai, reikia išlaikyti žaidimo kontrolę ir parinkti krepšininkui geriausią poziciją. Mano nuomone, svarbiausias dalykas yra komandinis žaidimas. Jei laimėsime, laimės komanda. Jei pralaimėsime - irgi pralaimės komanda. Nemėgstu, kai sakoma, kad tas ar kitas žaidėjas laimėjo mačą. Žurnalistai mėgsta stebėti, kas pelnė daugiausiai taškų, bet juk reikia atlikti labai daug juodo darbo.
- Vadovaudamas komandai, laikotės tvirtos rankos pozicijos ar ieškote ypatingo priėjimo prie kiekvieno krepšininko?
- Treniruočių stovyklas darome tam, kad žaidėjai sužinotų, koks esu treneris. Ir atvirkščiai, aš turiu sužinoti stipriąsias ir silpnąsias kiekvieno krepšininko puses. Kas turėtų atlikti lemiamą metimą ir t.t. Kai pradėsime žaisti, komunikacija pasidarys lengvesnė, nes žinosime ko tikėtis.
- Ar surasti bendrą kalbą su amerikiečiais yra sunkiau nei su vietos krepšininkais arba Aleksandru Čapinu ir Mirza Begičiumi?
- Taip, bet dabar dirbame ta kryptimi, kad nebūtų jokio skirtumo tarp vietinių ir legionierių. Reikia sukurti komandos atmosferą, suprasti vienas kitą, padėti vienas kitam puolime ir gynyboje. Manau, vaikinai turi labai daug apie tai galvoti.
Serbiška mokykla
- Pernai su Serbijos rinktine Lenkijoje iškovojote Europos čempionato sidabrą. Nebuvo sunku palikti tokią jauną ir perspektyvią komandą?
- Nesitikėjome, kad taip anksti sulauksime gero rezultato. Kai prieš trejus metus į vyriausiojo trenerio postą sugrįžo Dušanas Ivkovičius, pakvietė mane asistentu. Žaidėme atrankos varžybose, atrinkome žaidėjus. Paskui prisidėjo dar 2-3 svarbūs krepšininkai. Labai gerai, kad komandos kapitonu buvo Nenadas Krstičius. Jauni žaidėjai pasiekė rezultatą ir dabar eina toliau. Tačiau į Turkiją nevažiavau, nes žinojau, kad „Žalgiryje" manęs laukia labai daug darbo.
- Serbijoje yra labai daug gerų trenerių. Atskleiskite paslaptį, iš kur jie atsiranda?
- Šita istorija prasidėjo jau seniai. Buvo toks treneris profesorius Aleksandras Nikoličius, kuris pradėjo dirbti aukštesniu lygiu. Jis sužinojo daug naujovių Amerikoje, paskui jas perdavė Serbijoje. Jis išugdė kitus trenerius, visų pirma Ranką Žeravicą, kuris laimėjo 1980 m. olimpines žaidynes Maskvoje. Paskui atėjo D.Ivkovičius, Želkas Obradovičius ir kiti. Vieni treneriai ugdė kitus. Mes, jaunesni treneriai, stengėmės susipažinti su vyresnių filosofija. Šiemet Eurolygoje bus daug serbų trenerių. Duškas Ivanovičius dirbs Vitorijos „Caja Laboral", D.Ivkovičius - Pirėjo „Olympiakos", Ž.Obradovičius - Atėnų „Panathinaikos". Manau, iš viso Eurolygoje bus 7-8 treneriai iš Serbijos. Aš pats per savo karjerą turėjau galimybę padirbėti ir su D.Ivkovičiumi, ir su S.Pesičiumi, ir su Ž.Obradovičiumi.
- Eurolygoje susidursite su „Partizan". Ar tai bus vienas iš grupės favoritų? Apskritai grupėje yra aiškūs favoritai ar su visomis komandomis „Žalgiris" gali kautis kaip lygus?
- Darysime viską, kad patektume į „Top 16" etapą. Dar nežinome, kas į mūsų grupę pateks iš atrankos varžybų. Tai gali būti labai stipri Maskvos srities „Chimki" komanda. Nežinome ir galutinių sudėčių. Manau, mes su „Partizan", Gdynės „Asseco Prokom" ir atrankos varžybų komanda kovosime dėl 3-4 vietų. „Caja Laboral" ir Tel Avivo „Maccabi" turėtų būti stipresni už kitus klubus. Tačiau tikiu, kad Kaune kiekvienai komandai bus sunku kovoti dėl pergalės.
Arūnas ABROMAITIS
