Estijoje legionieriaus karjerą šį sezoną sėkmingai pradėjęs Augustas Pečiukevičius iš karto tapo „Parnu“ komandos lyderiu ir neabejoja, kad išvažiuoti į užsienį buvo teisinga sprendimas. Ypač sėkmingai 21-erių metų įžaidėjui iš Vilniaus klostėsi Baltijos krepšinio lygos čempionatas (BBL), kuriame šiemet krepšininkas ne tik pagerino visų laiko naudingumo rekordą, bet ir tapo daugiausiai rezultatyvių perdavimų atlikusiu žaidėju.
Rungtynėse prieš Rygos „Barons“ lietuvis pelnė net 32 taškus, atkovojo 7 atšokusius kamuolius bei atliko 10 rezultatyvių perdavimų. Prametęs vos du metimus iš žaidimo, Pečiukevičius surinko net 52 naudingumo balus.
Krepšininkas šį sezoną demonstruoja puikų žaidimą ir vidutiniškai per rungtynes renka po 15,1 taško, 5,6 atšokusio kamuolio bei 5,7 rezultatyvaus perdavimo.
Patekote į Top 16 etapą, tačiau toliau čempionate žengti nepavyko. Kokie tikslai komandai buvo keliami Baltijos lygoje ir kaip vertintumėte pasirodymą joje? ‒ BBL.net paklausė A, Pečiukevičiaus.
Prieš čemponatą tikslas buvo patekti į Top 16, taigi jį ir įgyvendinome. Visą bendrą pasirodymą vertinčiau vidutiniškai. Žinoma, tikėjomės geriau pasirodyti Top 16 etape, tačiau yra kaip yra. Manau, visai mūsų komandai, kuri yra pakankamai jauna, ši patirtis ateityje bus labai naudinga.
Esate minėjęs, kad Estijoje atsidūrėte trenerio Priito Venės dėka. Ar su juo dar prieš sezoną kalbėjote apie konkrečią rolę, ar tai, jog tapote komandos lyderiu, įvyko natūraliai sezono eigoje?
Priitas Vene į Pernu kvietėsi Osvaldą (Matulionį ‒ red.), o šis užsiminė ir apie mane. Kadangi treneris pažinojo mane po kelių vasarų su Žalgirio jaunimu, taip ir išėjo, kad atsidūriau „Parnu“ ekipoje. Dėl rolės komandoje nebuvome šnekėję, tačiau aptarėmė, kiek laiko galėčiau praleisti aikštėje. Treneris pažadėjo 30-35 minutes. Būtent tiek dabar ir gaunu, ir turbūt todėl atsirado pasitikėjimas savimi, o kartu su pasitikėjimu ir rezultatai.
Į Pernu atvykote kartu su Osvaldu Matulioniu, kuris taip pat žaidžia puikiai. Ar tai, jog pažinojote vienas kitą padeda aikštėje? Kartu veikiausiai leidote ir laisvalaikį...
Taip, žinoma, tai netgi labai padeda aikštelėje. Su pertraukomis, kartu žaidžiame jau apie šešerius metus, tad puikiai vienas kitą pinome tiek aikštelėje, tiek už jos ribų. Atvykę į Pernu didžiąją dalį lako praleidžiame dviese, tad tikrai turime laiko aptarti, kaip ir ką reiktų atlikti per varžybas ar treniruotes.
Palyginus su Lietuva, Estija tikrai neprimena krepšinio šalies. Kokie yra didžiausi skirtumai tarp šių dviejų šalių?
Skirtumų tikrai yra, turbūt pirmiausiai tai būtų krepšinio lygis ir ypač jo supratimas. Žaidėjai individualiai yra pakankamai neblogi, bet komandinio supratimo šiek tiek trūksta, palyginus su lietuviais.
Ar komandos palaikyti ateina daug gerbėjų?
Žiūrovų renkasi tikrai nemažai. Mūsų sirgaliai net buvo atvykę mūsų palaikyti į Lietuvą, tad šiuo klausimu Estija neatsilieka nuo Lietuvos. Sąlygos sportuoti ir gyventi čia sudarytos tikrai puikios. Visoje Estijoje salės yra naujos ir modernios, tad ir mūsų ne išimtis. Žaidėjais rūpinamasi puikiai ‒ užtenka tik paprašyti ir komandoje esantys žmonės pasistengs tau padėti.
Rungtynėse prieš Rygos „Barons“ pagerinote visų laikų BBL naudingumo rekordą surinkęs 52 naudingumo balus. Žaidei puikiai, bet komanda pralaimėjo. Kaip klostėsi tos rungtynės?
Žinoma, malonu, kai pagerini rekordą. Ir dar ypač efektyvumo, kuris, manau, yra vienas iš pagrindinių, jei ne pagrindinis, rodiklis žaidėjo statistikoje. Tačiau pralaimėjimas tikrai buvo nesmagus, nors tos varžybos mums nieko jau ir nebelėmė. Šiame sezone jau daug rungtynių pralaimėję vos kelių taškų skirtumu ir tai yra tikrai yra pakankamai skaudu.
Ar jaučiatės patobulėjęs per šį sezoną užsienyje? Kuriuos žaidimo elementus pagerinote, ką dabar aikštėje darydamas jaučiatės užtikrinčiau?
Sezonas dar kol kas nesibaigė. Dar liko Estijos čempionatas, kuriame kolkas stringame, tačiau turime tikslą patekti tarp keturių stipriausių komandų ir jo siekiame. Manau, kad patobulėjau, nes per treniruotes daug dirbame individualiai ‒ tiek techniškai, tiek fiziškai. Taip pat beveik kasdien su Osvaldu einame papildomai padirbėti. Be abejo, ir tos minutės, kurias praleidžiu aikštėje, duoda savo, nes geriausia treniruotė ‒ varžybos.
Pastaruosius keletą metų jus kamavo įvairios traumos, ar šiemet pavyko jų išvengti?
Tfu, tfu, tfu, kol kas pavyko išvengti ir, tikiuosi, pavyks išvengti ateityje. Kasmet per tris paskutinius sezonus turėdavau praleisti po du ar daugiau mėnesių dėl traumų, tad dabar labai džiaugiuosi, kad viskas yra gerai.
Žiūrint į ateitį, ar jau turite planų kitam sezonui. Galbūt norėtumėte grįžti į Lietuvą? Ar vis dėlto legionieriaus duona nėra jau tokia ir karti?
Dėl kitų metų kol kas dar nieko nežinau ir per daug apie tai nemąstau, nes dar yra tikslų šiems metams. Žinoma, būtų smagu grįžti, bet šie, pirmi, legionieriaus metai klostosi tikrai puikiai ir esu viskuo patenkintas, tad nesiskųsčiau ir žaisdamas užsienyje.
