Praeinantys metai buvo dosnūs Lietuvai bei jos žmonėms ir skaudžių, ir malonių išgyvenimų ar potyrių. Tokie jie buvo ir Seimo pirmininkui Artūrui Paulauskui, spėjusiam pabūti ir „sąmokslo“ prieš tuometį prezidentą organizatoriumi, ir laikinuoju valstybės vadovu. Apie tai, kas svarbiausia Lietuvai ir jam pačiam nutiko 2004 metais, „Ekstros“ pokalbis su Seimo pirmininku A.Paulausku.
Gaila, dienoraščio nerašiau, o ir memuarus kurti dar ankstoka, o tie įspūdžiai priblėsta. Tačiau metai iš tiesų buvo audringi, kupini įvykių – išskirti kurį vieną būtų net neteisinga. Prezidento apkalta neabejotinai prisidėjo prie mūsų siekių gyventi demokratiškesnėje visuomenėje, taip pat įstojimas į ES ir NATO. Rinkimų kampanijų – prezidento, Europos Parlamento, Seimo – gausa irgi atėmė nemažai jėgų, tačiau galėjome pasitikrinti, kaip visuomenė vertina praėjusius metus.
Politikui veikti be šių karštų įvykių būtų buvę ne taip įdomu. Gražaus darbo turėjo ir žiniasklaida. Tokiais pilnakraujais metais turėtume tik pasidžiaugti. Asmeniškai išskirčiau stojimą į ES, kuris Lietuvai atvėrė labai didžiules ir įvairialypes perspektyvas.
Ar nepastebite, kad atsiranda tendencijų apkaltos proceso prioritetus dėlioti kiek kitaip, net kažkaip sumenkinti jo prasmę ir esmę?
Tai natūralu, nes yra politikų ar politinių grupių, kurios šio proceso metu aiškiai pralaimėjo, jų politinė linija pasmerkta, tad revanšo nuotaikos tikriausiai toje pusėje rusena, kai kam norisi vėl grįžti į politiką. Tačiau pati apkalta dar daugelį metų bus intensyvaus tyrinėjimo objektas. Daug ko šiandien dar negalime iki galo įvertinti, nes daugelis dalykų dar yra gyvi, kraujuoja kaip žaizda. Abejoju, ar visi gerai išstudijavo tas pamokas, kurias davė Konstitucinis Teismas.
Laikas bėga, įvykius užgožia nauji įvykiai, tad nerandame laiko sustoti, pamąstyti. Jau kiek knygų parašyta, nekalbant apie straipsnius, filmai kuriami, bet pasakyta dar ne viskas. Nepavyko išgirsti tikros tiesos iš J.Borisovo, kitų apkaltos metu veikusių asmenų, o tai labai padėtų tikram visuomenės apsivalymui. Gal kiti tokių lemtingų klaidų nedarytų? Dviprasmybių liko daug, tikrąją padėtį žino nedaugelis žmonių ar politikų.
O ar iš jūsų jau visą tiesą, kad ir gausiuose teismo procesuose dėl garbės ir orumo, išgirdome?
Įtampai atslūgus tie procesai gal ir keistokai atrodo, bet anksčiau, kiekvieną dieną girdėdamas melą ir šmeižtus (o dalis žmonių jais tikėjo), nemačiau kito būdo apsiginti. Ta organizuota teiginių lavina apie mano rengtus sąmokslus teismuose pasirodė esanti laužta iš piršto. Suprantu, kad vyko politinė kova, bet padorumo ar etikos ribos taip pat turėjo išlikti.
Apie Rusijos įtaką Lietuvos politikai daug kalbėta apkaltos metu. Prieš šventes vėl gavome „dovanėlių“ – užuominų apie sovietinės spec. tarnybos rezervininkus. Ar šią problemą bus bandoma išspręsti aklinai užveriant archyvus?
Šis klausimas kabės dar ilgai, gal šie faktai kartais išplauks į viešumą rečiau, gal dažniau ir ta korta bus vėl naudojama. Prisiminkime 1997 metus, kai buvo kaltinamas buvęs Seimo pirmininkas, praeina laiko – kaltinimai metami kitiems.
Tų istorijų dar bus ir tam yra pagrindas. Dauguma tų (nekalbu apie disidentus – didžiausia pagarba jiems), kurie gyveno tuose dviejuose pasauliuose – sovietiniame ir nepriklausomos Lietuvos – kažkur dirbo, turėjo reikalų su okupacine valdžia ir tai galima visada panaudoti. Manau labai paprastai: jeigu žmogus kuo nors nusikalto, veikė prieš Lietuvos tautą, naudojo nusikalstamus metodus, tai visa tai reikia atskleisti, išsiaiškinti, nuteisti.
Tačiau jei kokio nors žmogaus veiksmai ypatingos žalos nepadarė arba jis nebendradarbiavo su tomis tarnybomis, neskundė kitų, nekliudė kitiems gyventi, tai vertinti reikėtų vėlgi kitaip.
Ar turėtume jauniems žmonėms visiškai užkirsti kelius? Tai sudėtingas klausimas. Tos istorijos, tapusios politinės kovo įrankiu, kils į paviršių. Gali tik palinkėti, kad tie popieriai būtų archyvuose, juos tikrinti būtų galima civilizuotai, o ne bet kaip traukti iš maišų.
Sakyčiau, kad šios istorijos daugeliui jau yra pabodusios, nes jau praėjo penkiolika metų. Arba reikia tikrai rimtų įrodymų, nes kitaip šešėlių, dėmių paskleisime daug. Kita vertus, pats žmogus turėtų jausti, kaip elgtis. Be to, jau buvo laiko nueiti, prisipažinti, ir gerbiu tuos žmones, kurie taip padarė. Tiems slapukams, kurie tikisi, kad jų nešvari praeitis liks paslaptimi, norėčiau pasakyti: vis tiek viską sužinos. Nes nėra galimybių tokioje mažoje Lietuvoje paslėpti savo blogus darbus.
Pakalbėkime apie gerus darbus. Kokie galėtų būti ateinančių metų politinio, visuomeninio gyvenimo prioritetai – įvykdę strateginius geopolitinius tikslus, gal susitelksime į vidaus gyvenimo tobulinimą?
Nereikėtų šių dalykų atskirti, nes neturime atsiriboti nuo pasaulio problemų sprendimo, provincialėti. Ekonomikos kilimas leidžia geriau tvarkytis socialiniuose reikaluose. Tačiau čia nereikėtų galvoti tik apie mokesčių didinimą, bet ir apie geresnį jų administravimą, šešėlinės ekonomikos ribojimą, korupcijos mažinimą. Rezervų turime labai daug. Mes išdalijame daug pašalpų, skiriame lengvatų, tačiau gal reikėtų kiek sustoti ir visa tai įvertinti, kiek tai padeda visuomenės psichologinei, dvasinei sveikatai. Reikėtų atskirti tas visuomenės grupes, kurioms tikrai reikia tos paramos, nuo tų, kurias ta parama demoralizuoja. Turime galų gale pradėti skatinti smulkųjį ir vidutinį verslą.
Kiek metų jau apie tai kalbama?
Taip, ne pirmus metus tai yra prioritetinis klausimas, tačiau biurokratinių kliūčių nemažėja. Socialiniai dalykai turėtų apimti ne tik pašalpas, bet ir atlyginimo dydį, ir įvairių darbuotojų garantijas, ir nedarbą, ir kokybiškas darbo vietas. Vienu žodžiu, gyvenimo standartas turi artėti prie europinio.
O aktyviai dalyvaudami užsienio politikoje didiname galimybes pritraukti investicijas, fondus, o tai ūkiui taip pat duoda daug naudos. Būtinai turime sutvarkyti infrastruktūrinius projektus: gėda turėti tokį kelią į Europą, kai jame nuolat vyksta avarijos, žalojami žmonės, reikia greitojo geležinkelio, o kiek kalbame apie elektros tilto į Lenkiją statybą ir alternatyvą Rytams. Paprasčiausiai kai būsime stiprūs ekonomiškai, didės ir mūsų politinė įtaka.
Nors tenka pripažinti, kad nors turime europinio masto verslininkų, tačiau tokio pat masto politikus galėtume suskaičiuoti gal tik vienos rankos pirštais. Tai yra mūsų bėda. Turime rimtai tuo užsiimti, nes dabar būna taip, kad vieną dieną – mokytojas, gydytojas ar agronomas, o žiūrėk, kitą dieną jau yra Seimo narys. Būkime atviri: kad taptų rimtu politiku, reikės padirbėti ne vieną kadenciją. Tai, kad neturime stipraus politinio elito (nebijau šio žodžio), taip pat neleidžia mums stipriau atsiverti, daryti daugiau įtakos pasaulyje. Tokių žmonių, į kurių nuomonę pasaulyje įsiklausoma, turime vos vieną kitą. O juk dauguma, ir aš nesu išimtis, esame savamoksliai. O juk turėtų ateiti išsimokslinusi, padirbėjusi bent savivaldybėse, politikų karta. Dabar Seime pakanka tokių, kurie vaikšto ir neranda kuo užsiimti.
Tai, kad valdančiąją daugumą kritikuoja opozicija, sakydama, kad jūsų pažadai yra neįvykdomi, natūralu ir suprantama. Keisčiau klausytis, kai jūsų koalicijos partneriai kalba apie vos porą koalicijos gyvavimo metų. Jūs išvardijote daug gražių planų, projektų. Ar bespėsite juos įvykdyti?
(Juokiasi) Kyla klausimas, ko ateiname į politiką? Gerai čia mums priminėte. Ar ateinama dirbti valstybės darbų, žinant, kad teks vykdyti ir nepopuliarius sprendimus, ar ateiti tik tam, kad pažaistume konjunktūrinius žaidimus, prikurtume organizacijų be jokių ideologijų? Dabar taip pas mus ir yra: veikiama daugiau skambiais pareiškimais ir populistiniais pažadais.
Malonu yra tai, kad visuomenė tampa vis įžvalgesnė, vadinamojo protesto elektorato dalis vis mažėja. Reikės dirbti taip, kad kituose rinkimuose ši dalis dar mažėtų ir nedarytų įtakos mūsų politiniam gyvenimui. Ir juos ne kur ištremti reikia, o įdarbinti, įtraukti į talkinančių, o ne aklai protestuojančių gretas. Valstybė neturi būti priešas savo žmonėms. Tuo šią Seimo kadenciją noriu užsiimti labai rimtai.
Valstybės gyvenime pradeda dominuoti naujoji politikų karta, o tas santykinis landsbergininkų – brazauskininkų būrys po truputį lyg ir nueina iš aktyviosios politinės arenos. Ar vyresniosios kartos „priežiūra“ jums dar reikalinga, ar jau norėtume apsieiti ir be jos?
1997 metais buvo kalbama visiškai taip pat. O šiaip visada pagarbiai žiūrėjau į žmogaus amžių ir jo patirtį. Net ir į politinių priešininkų žodžius ar argumentus bandau atsižvelgti. Ir to paties V.Landsbergio nuomonės visada klausydavau, o kartais net įsiklausydavau, nes už jo pečių yra didelė patirtis ir atsakomybė. Tai leidžia jam kalbėti – kitą sykį net ir pamokomu tonu. Ta pati ir A.M.Brazausko pozicija: jau apie aštuoniolika metų jis – pačiose politinio gyvenimo viršūnėse. Neįvertinti šių žmonių ir nesimokyti iš jų būtų didelė klaida.
O tiems jauniesiems norėčiau palinkėti šiokios tokios brandos ir nuoseklumo: nesiveržti į partijų pirmuosius, nekurti kiekvieniems rinkimams po naują partiją, nesitikėti, kad iš politikos per metus prasigyvens. Su optimizmu žiūriu į ateitį, nes bent pusė Seimo narių gali tęsti savo politinę karjerą, Vyriausybėje liko gabių ministrų, kurie rimtai ir garbingai galės ir toliau atstovauti Lietuvai.
O ką palinkėtume Lietuvos žmonėms, kurie gal nenori ir negali laukti kaip jaunoji politikų karta?
Žmonėms ir palinkėčiau mažiau politikos, nes ne vien politikai lemia mūsų gyvenimą. Kuo greičiau bus suprasta, kad patys žmonės yra šalies šeimininkai, kad jų sprendimai yra lemiantys, o politikai yra tik jų valios vykdytojai, tuo greičiau mūsų šalis pajudės į priekį.
Tarkime, amerikiečiai sau yra įteigę, kad kiekvienas jų gali tapti prezidentu, kiekvienas gali susikrauti milijoną. Jie išsiugdė įsitikinimą, kad žmogus, daug dirbdamas, gali tapti pats geriausias, laimingiausias ar pan. Tokių nuostatų labai trūksta ir mums. Pasitikėjimo savo jėgomis, kuris būtinas kuriant savo valstybės ateitį.
“ELSTRA” (http://www.lrytas.lt/ekstra/archyvas/2004/1227/)
