Saulėlydžio komisijoje į visas puses valdančiųjų partijų tampomas Kūno kultūros ir sporto departamentas. Su ironija tenka pastebėti, kad sunkiai sprendžiama didžiausia problema – kokiai ministerijai priskirti departamentą – tėra biurokratinė problema. Pagrindinės problemos – sporto ir sportininkų – lieka nuošalyje.
Departamento statuso pakeitimas, jo priskyrimas vienai ar kitai ministerijai ar ministrui esminių problemų nesprendžia. Maža to, manau, kad Kūno kultūros ir sporto departamento statuso sumenkinimas dar labiau pagilins sporto problemas šalyje. Kalbėti reikia ne apie tai, kas ir už kokius nuopelnus vadovaus departamentui. Net ne apie tai, kiek etatų bus sumažinta departamente, o kaip ir už ką bus naujai statotomos ir remontuojamos sporto bazės, finansuojamas masinis ir profesionalusis sportas, kokia vis dėlto yra šalies sporto strategija ir prioritetai, kurie popieriuose gražiai išdėstyti, siekiant plėtoti, didinti, skatinti, ugdyti, pvz.: sukurti ir įteisinti du sporto bazių lygius – nacionalinę ir municipalinę bazę, tačiau ir toliau guli biurokratų stalčiuose.
Šiandien beveik 80% lėšų, skiriamų sportui finansuoti, tenka profesionaliam sportui. Mano nuomone, proporcijos turi būti pakoreguotos: visų pirma, sveikos ir sportiškos gyvensenos viešinimo, sporto populiarumo visuomenėje didinimo, visų šalies gyventojų socialinių grupių fizinio aktyvumo skatinimo, sąjūdžio „Sportas visiems“, mėgėjiško sporto naudai.
Praėjusio laikotarpio politika buvo orientuota į didelių pasiekimų sportą. Nepriklausomybės laikotarpiu pradėtas skatinti judėjimas „Sportas visiems“, tačiau šis judėjimas neišsprendžia gyventojų fizinio pasyvumo ir jau prasidėjusios vaikų nutukimo probelmos. 30-50 % Skandinavijos ir centrinės Europos valstybių gyventojų priklauso sporto klubams. Pas mus – apie 10 %. Kasmet mažėja pirmos sveikatos grupės (visiškai sveikų) mokinių skaičius. Prognozuojama, kad, didėjant fiziniam pasyvumui, po kelerių metų pradės daugėti antsvorį turinčių vaikų.
Visiems gerai suprantama sporto infrastruktūros svarba, tačiau susiduriame su menku šios problemos bendru suvokimu. Investicijos - labai mažos, o bazių nusidėvėjimo ir mažėjimo tendencija išlieka. Nėra aiškios valstybės politikos šiuo klausimu.
Prisiminkime, kiek sporto bazių prarasta per pastarąjį 20-metį: „Žalgirio“ futbolo stadionas – sostinės ir visos Lietuvos sporto visuomenės pasididžiavimas, „Žalgirio“ plaukimo baseinas, Žalgirio irklavimo bazė Trakuose, „Dinamo“ stadionas, „Dinamo“ irklavimo bazė Trakuose ir kt. Naujų pastatyta vos kelios. Todėl neatsitiktinai vaikai bastosi gatvėse, kur įgyja kriminalinių polinkių, o vėliau juos sugrąžinti į pilnavertį gyvenimą reikalingos didžiulės pastangos ir lėšos.
Šioms problemoms spręsti būtina:
1. Sukurti valstybinės ir visuomeninės paskirties sveikatingumo ir sporto centrus kiekviename rajono centre;
2. Įrengti vaikų žaidimų aikšteles, aprūpintas fizinį aktyvumą skatinančiais įrenginiais (pvz., krepšinio stovais), naujuose daugiabučių namų kompleksuose;
3. Didinti dviračių ir pėsčiųjų takų kiekį ir kokybę;
4. Atnaujinti ir sukurti rekreacinių zonų infrastruktūrą, įskaitant ir žiemos objektus;
5. Skatinti dirbtinių futbolo aikštelių ir plaukimo baseinų plėtrą miestuose ir rajonuose;
6. Integruoti neįgaliuosius į fizinio aktyvumo veiklą;
7. Sukurti investicijų į sporto sektorių skatinimo sistemą;
8. Išplėsti savivaldos įsipareigojimus kūno kultūros ir sporto srityje;
9. Tobulinti kūno kultūros ir sporto finansavimo tvarką (pvz., Sporto rėmimo fondo lėšos galėtų būti padalintos bent 50% kasmet vieno ar dviejų objektų renovacijai. Taip lėšos nebūtų išbarstomos po smulkius objektus ir turėtume sutvarkytas bazes).
Įspūdis toks, kad pešamasi dėl departamento vadovo kėdės (iš tiesų – dėl antraeilių dalykų). O Vilniuje, Lazdynuose uždarinėjamas vienintelis Vilniuje 50 metrų ilgio plaukimo takus turintis baseinas. Kur sportininkams treniruotis, siekti aukščiausių rezultatų, jei Vilniaus savivaldybė uždarys baseiną? Lietuvos plaukikams, vandensvydininkams, šiuolaikinės penkiakovės meistrams, mėgėjams tokio baseino, kol kas vienintelio šalyje, kuris turi šuoliaduobę ir 10 m. aukščio bokštą, nereikia?
Saulėlydžio komisijai baseinas nerūpi: jis – savivaldybės, kam jį gelbėti. Tegul tas baseinas skęsta kartu su visu šalies sportu. Vis dėlto gal baseiną nuo Savivaldybės išgelbėti yra prasmingiau nei departamentą – nuo biurokratų.
Tai tik vienas „strategijos“ pavyzdys. Kiekvieno miesto ar miestelio gyventojai gali surasti panašių pavyzdžių, bet apie tai Saulėlydžio komisijoje tylima. Žinoma, tai juk Saulėlydžio, o ne Saulėtekio komisija.
Neseniai olimpinė čempionė Daina Gudzinevičiūtė pasakė, kad niekas taip nevienija tautos kaip sportas, kad jei ne masinis sportas, nebūtų ir jų, olimpinių čempionų. Taiklus šūvis.
Jokiu būdu neginu dabartinių Kūno kultūros ir sporto departamento vadovų. Dar praėjusių metų viduryje Lietuvos Respublikos valstybės kontrolė pradėjo departamento veiklos auditą. Esu susipažinęs su šio audito išvadomis (tiesa, jos dar nepatvirtintos) ir galiu atsakingai pareikšti, kad Kūno kultūros ir sporto departamento vadovybė labai dažnai veikė lyg vadovautų privačiai akcinei bendrovei, niekieno nekontroliuojamai, pažeidinėjančiai įstatymus. Pavyzdžiui, praėjusiais metais vienasmeniškais departamento generalinio direktoriaus įsakymais, be komisijos nutarimo, išskirstyti per 9,5 milijono litų. Iš jų 200 tūkstančių litų skirti Lietuvos fitneso federacijai, kuri negali būti finansuojama.
Taigi mūšis dėl departamento priskyrimo vienai ar kitai ministerijai – mūšis dėl milijonų. Ne dėl sporto, ne dėl sportuojančiojo, ne dėl vaikų, jaunimo užimtumo, gyventojų sveikatingumo.
Artūras Paulauskas yra Naujosios Sąjungos (socialliberalų) pirmininkas
