Praėjusią savaitę Premjeras A. Kubilius pažėrė gerų žinių Lietuvos žmonėms: krizė baigsis šių metų birželio 21 d., biudžeto peržiūros birželio mėnesį nebus, naujų mokesčių, bent iki rudens, neatsiras.
Atrodo, išrinktos Prezidentės perspėjantieji žodžiai ir artėjantys Europos Parlamento rinkimai tiesiogiai veikia šios Vyriausybės sprendimus.
Tačiau, ar tikrai šios žinios rodo, kad Vyriausybei pavyko sulaikyti ekonomikos riedėjimą žemyn, suvaldyti finansinius ir makroekonominius procesus? Manau, Lietuvoje tokių patiklių žmonių, tikinčių A. Kubiliaus žodžiais, - mažuma. Šie veiksmai veikiau demonstruoja Vyriausybės pasimetimą, besiblaškymą, nesutarimus valdančiojoje koalicijoje ir bandymą atsakomybę permesti ant Prezidentės pečių. Dar daugiau – tai rodo, kad Vyriausybė nesiruošia taisyti savo klaidų, padarytų pernai naktimis, priiminėjant nepalankius mūsų žmonėms ir verslui įstatymus.
Trūksta ne tik valios taisyti klaidas, bet ir noro išgirsti verslininkų nusiskundimus, jų pasiūlymus, kaip keisti padėtį.
Štai prieš kelias savaites buvo užregistruotas ir pristatytas Seimui V. Simulik ir kitų jo kolegų parengtas nutarimas įkurti nacionalinį komercinį banką. Šią žinią palankiai sutiko verslo bendruomenė, bet su aršia kritika ją puolė Laisvosios rinkos instituto apologetai. Neva valstybė nesugebės geriau veikti nei privatūs komerciniai bankai, o galimybė akumuliuoti nacionaliniame komerciniame banke valstybės ir savivaldybių lėšas iškraipys konkurencijos sąlygas.
Nesunku atrasti argumentų ir sudaužyti tokią diletantišką kritiką, tačiau paminėsiu tik vieną faktą: Vakarų ekonomikose veikia ne viena valstybinio kapitalo įmonė, taip pat ir finansinė – kreditinė, kurios sėkmingai konkuruoja su privataus kapitalo įmonėmis. Čia verta prisiminti, kad dabartinę krizę sukėlė būtent nekontroliuojamas privataus kapitalo godumas, pamindamas, bet kokią atsakomybę prieš savo piliečius.
Naujoji sąjunga (socialliberalai) siūlo Vyriausybei nedelsti ir įsteigti nacionalinį komercinį banką, pritraukiant Lietuvos žmonių, kurie galės tapti šio banko savininkais, pinigus.
Didelių sąnaudų, steigiant šį banką, neprireiktų, nes jį galima steigti turto banko arba valstybės pašto, turinčio platų tinklą Lietuvoje, bazėje. Šis bankas taip pat galėtų finansuoti studentų studijas.
Vyriausybė bando įveikti krizę, koreguodama fiskalinę politiką, tačiau fiskaliniai instrumentai, deja, gali duoti tik 20% rezultatų, o 80% rezultato nulemia monetariniai instrumentai, kurių mes, įvesdami valiutų valdybą, atsisakėme.
Šios krizės akivaizdoje centrinis Lietuvos bankas ir toliau lieka pasyviu įvykių stebėtoju, draudžiančiu net tylomis prasitarti apie lito vertę. Jam patogu laukti krizės pabaigos, nusimetus atsakomybės naštą, ir tikėti, kad atsigavusios aplinkinės rinkos ištrauks ir mus iš šito liūno.
Dėl taupymo lakštų. A. Kubilius per ilgai tariasi su žmona dėl valstybės ir savo šeimos finansų valdymo. Premjeras turėjo pirmasis įsigyti Vyriausybės išleistų taupymo lakštų ir taip visiems parodyti pavyzdį, kad taupymo lakštai – patikimas būdas gyventojams skolinti savo santaupas valstybei.
Dar šių metų sausio mėnesį Naujoji sąjunga (socialliberalai) siūlė Vyriausybei keisti skolinimosi politiką ir vietoje neskaidraus ir brangaus skolinimosi iš bankų, išleisti vertybinius popierius ir sakė, kad A. Kubilius, prašydamas gyventojų supratimo ir paramos „antikriziniam“ planui, neleidžia Lietuvos gyventojams investuoti turimų lėšų Vyriausybės planui įgyvendinti.
Pagaliau Vyriausybė išleido taupymo lakštus, tačiau premjero A.Kubiliaus neryžtingumas ir pareiškimai (kad pats įsigys taupymo lakštų, „jei žmona leis“, kad „nesitiki, jog tai bus stebuklinga lazdelė“) diskredituoja pačią idėją – valstybei skolintis iš gyventojų. Tokie pareiškimai neskatina gyventojų pasitikėti valdžia ir jos sprendimais. Stebuklų dabar tikėtis išties nebereikia: stebuklai vyko praėjusių metų pabaigos naktimis, kai, Premjero iniciatyva, buvo išprievartauta šalies mokesčių sistema ir mokesčių mokėtojai.
Netinkamas ir pasirinktas taupymo lakštų platinimo būdas – tik internetu. Tai – didžiulė klaida. Taupymo lakštų tikslas – padėti gyventojams pinigus ištraukti „iš kojinių“ ir paskolinti juos valstybei. „Kojinėse“ gyventojai laiko ne vieną milijardą litų, kurių šiuo metu taip reikia valstybei – ne „vargstantiems ir neklystantiems“ ministrams, o socialiai remtiniems gyventojams, pensininkams, sveikatos apsaugai, švietimui.
Belieka tikėtis, kad naujoji Prezidentė D. Grybauskaitė, kaip patyrusi finansų specialistė, atkreips dėmesį į Lietuvos banko veiklą, o tiksliau, į neveikimą ir pasiūlys visą kompleksą (fiskalinių ir monetarinių) priemonių krizei įveikti.
Ir ne garsūs pareiškimai apie krizės pabaigą, o realūs darbais padės žmonėms išgyventi ir neprarasti vilties šiuo sunkiu metu.
Artūras Paulauskas yra Naujosios Sąjungos (socialliberalų) pirmininkas
