Vyriausybės artinamas darbo rinkos „liberalizavimas“ paskatino kai kuriuos darbdavių atstovus įsidrąsinti ir pareikšti, kad nesupranta, kam reikalingos profsąjungos, kolektyvinės sutartys, kodėl neleidžiama darbuotojui tartis akis į akį su darbdaviu.
Tokie pareiškimai sunkmečiu primena ekonominį fašizmą: darbas (arba nedarbas) jus išlaisvins, valdžią mums ir mūsų pinigams!
Kitaip tariant, Vyriausybė, nusiteikusi mažinti darbdavių įsipareigojimus darbuotojams, dar patiria milžinišką spaudimą iš darbdavių, save prisistatančių investuotojų forumu.
Dalis darbdavių per paskutiniuosius metus patys „liberalizavo“ darbo rinką taip, kad Valstybinė darbo inspekcija jau nebepajėgia nagrinėti skundų. „Investuotojų forumams“ dabar reikia tik teisinio pagrindo šiems ir būsimiems veiksmams įteisinti. Ar gali būti geriau, kai įstatymai leidžia viską?! Taip siekiama įteisinti visišką darbdavių savivalę.
Darbuotojams siūloma patiems susitarti su darbdaviu. Ar daug pažįstate darbuotojų, be pažeminimo susitarusių ar bandančių susitarti su darbdaviu? Tokių yra tik vienetai. Kitaip ir būti negali, kai ėriukui siūloma derėtis su vilku.
Štai Vyriausybė siūlo Darbo kodekso (DK) 15 str. 1 d. 7 p. papildyti nuostata, kad išimtini atvejai, kai leidžiama dirbti viršvalandžius, nustatomi darbuotojo ir darbdavio rašytiniu susitarimu.
Tokios gali būti derybos, kai gatvėje šimtai tūkstančių bedarbių, o į vieną darbo vietą pretenduoja mažiausiai šimtas norinčiųjų dirbti – tai nelygiaverčių partnerių derybos.
Vyriausybės teikiamų darbo kodekso pakeitimų ir papildymų tikslas – nustatyti galimybes lanksčiau tartis dėl terminuotų darbo sutarčių sudarymo ir nutraukimo reglamentavimo, peržiūrėti Darbo kodekso nuostatas dėl darbo sutarties nutraukimo darbdavio iniciatyva, kai kurių reikalavimų palengvinimo (siūloma leisti kolektyvinėse sutartyse sulygti dėl kitokių išeitinių išmokų, įspėjimo terminų, peržiūrėti darbuotojų, su kuriais darbo sutartis gali būti nutraukta tik ypatingais atvejais, jeigu jų palikimas darbe iš esmės pažeistų darbdavio interesus, sąrašą, numatytos patogesnės atsiskaitymo su atleidžiamu darbuotoju nuostatos).
Ir tai dabar pavadinama darbo rinkos liberalizavimu arba moderniu darbo santykių reglamentavimu. Ir tai vyksta tuo metu, kai Darbo biržos perpildytos. Kai savivaldybės nežino, kaip reikės mokėti socialines išmokas. Kai premjeras 36 kartus prisiekia, kad pensijų nemažins, bet juo niekas vis tiek netiki, pensininkų kol kas nestoja ginti ir išrinktoji Prezidentė.
Po šia „liberalizavimo“ vėliava bandoma pakišti ir įvairius tikrai reikalingus ir naudingus verslui sprendimus – paprastinti, piginti darbo vietų, įmonių steigimą, mažinti licencijuojamų veiklų skaičių, atleisti nuo delspinigių mokesčių mokėtoją, jei jam skolingos valstybės institucijos.
Tačiau... Po išties reikalingais sprendimais bandoma paslėpti sočius kąsnius vilkams. O ėriukai tegul krenta kaip lapai rudenį. Kris ir Vyriausybė, jei „liberalizuos“ darbo rinką. Vyriausybės saulelė nusileis greičiau, nei ji pati tikisi. Per daug klaidų padaryta: iš pradžių tie patys darbdaviai per naktinį mokesčių „užtemimą“ nepamatuotai apkrauti mokesčiais, o paskui jiems, kaip kompensaciją, numetamas darbo rinkos liberalizavimas.
Toks, džiunglių įstatymais kvepiantis, darbo rinkos liberalizavimas nebūtų buvęs skausmingas ekonominio pakilimo metu. Bet tuo metu „investuotojams“ Darbo kodeksas netrukdė. Dabar, kai visiems sunku, bandoma visą sunkmečio naštą užkrauti ant darbuotojų, paprastų žmonių pečių.
Vyriausybė, siūlydama darbuotojams patiems tartis su darbdaviais, turi unikalią galimybę pademonstruoti, kaip jai pavyks savo kėslus (įteisinti darbdavių savivalę) suderinti su profsąjungų atstovais. Tačiau panašu, kad Vyriausybė šios galimybės neišnaudos: Vyriausybei pakanka „investuotojų forumo“ balso.
Ketinimai „liberalizuoti“ darbo rinką rodo, kad Vyriausybė užsispyrusiai siekia šalies nedarbo rekordo.
Teigiama, kad darbo rinkos liberalizavimas sudarytų daugiau galimybių atsirasti naujoms darbo vietoms, kad tai atitiktų ir praradusiųjų darbą interesus, kad pasikeitimai būtų naudingi ir darbdaviams, ir darbuotojams. Ir kokiu nesuvokiamu būdu tai būtų naudinga darbuotojams, jei visas darbo sutartis ketinama padaryti terminuotomis, iki minimumo trumpinti atleidimo laiką ir mažinti atleidimo kompensacijas?
Šiandien galiojantis DK draudžia sudaryti terminuotas darbo sutartis, jeigu darbas yra nuolatinio pobūdžio, išskyrus atvejus, kai tai nustato įstatymai arba kolektyvinės sutartys. Šią nuostatą Vyriausybė siūlo naikinti. Toliau – dar gražiau – ji siūlo leisti kolektyvinėje sutartyje apriboti dirbančiųjų garantijas, nutraukiant terminuotą darbo sutartį prieš terminą ir nemokėti už visą likusį darbo laiką darbo užmokesčio, o apsiriboti vieno mėnesio vidutinio darbo užmokesčio dydžio išmoka; nutraukiant darbo sutartį, darbdavys galės įspėti darbuotoją ne vėliau kaip prieš mėnesį, vietoje buvusių dviejų mėnesių; nutraukus darbo sutartį, bus leidžiama per pusę mažinti išeitines išmokas.
Jeigu atleidžiamam darbuotojui priklausys ne mažesnė kaip penkių mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė pašalpa, darbdavys šią išmoką galės išmokėti per 3 mėnesius ir t.t. Ir dėl viso to darbdavys galės susitarti su profsąjunga arba darbo taryba.
Tokie ministrų svaičiojimai yra pasityčiojimas iš silpniausiųjų. Tokie sprendimai – vilkų demokratija.
Gal nedarbo rekordo siekiančiam premjerui A. Kubiliui pavyks pasislėpti už D. Grybauskaitės pečių? O darbo rinkos „liberalizavimas“ tautos pasitikėjimą turinčiai D. Grybauskaitei gali būti klastingas smūgis iš dešinės pirmosiomis prezidentavimo dienomis.
Dar didesnę nuostabą kelia siūlymai leisti sudaryti darbo sutartį ne tik raštu, bet ir žodžiu. Taip būtų užkirstas kelias darbuotojui kreiptis ne tik į Darbo inspekciją, bet ir į teismą. Kur tie siūlytojai gyvena? Šveicarijoje, Švedijoje? Ne, jie gyvena Lietuvoje ir puikiai supranta, kad Lietuvoje žodinė sutartis – ėriuko sapnas apie gerą vilką.
Taigi, atėjo laikas pačiam A. Kubiliui išeiti nemokamų atostogų ir pabandyti suvokti, ką jis siūlo, keisdamas Darbo kodeksą, nes priešingu atveju, jis gali tapti pirmu darbuotoju, kuriam bus pritaikytas „liberalus“ ir modernus darbo santykius reglamentuojantis įstatymo paketas.
Artūras Paulauskas yra Naujosios Sąjungos (socialliberalų) pirmininkas
