Artūras Paulauskas išvyko į JAV. Ten jis susitikinėja su kongreso nariais, senatoriais, žaidžia krepšinį, grožisi vietinėmis įžymybėmis, o gal ir dar kai ką. Ko nepraneša žinių agentūros. Tačiau tai nesvarbu. Šia proga norėčiau pakalbėti ne apie tarptautinius santykius globalizacijos akivaizdoje. Ir ne apie NATO svarbą. Ir ne apie popkultūros žalą mūsų moralei (apie tai tekalba parlamentaras G. Dalinkevičius). Man rūpi lietuvių ir žydų santykiai.
Trečiadienį (07.25) Seimo pirmininkas lankėsi Holokausto memorialiniame muziejuje ir susitiko su JAV žydų organizacijų bei JAV Kongreso, administracijos atstovais. A. Paulauskas teigė, kad Lietuva vis aiškiau suvokia savo praradimus holokausto metais, ir pakvietė Lietuvos, JAV bei viso pasaulio žydų bendruomenę diskusiją dėl lietuvių ir žydų santykių istorinės raidos pakylėti į kokybiškai aukštesnį lygį bei praplėsti dvišalių santykių horizontą. "Šiandien žydų ir lietuvių tautos, valstybės, ypač jaunuomenė, turi vėl atsiverti, naujai atrasti viena kitą. Tai išvaduoja nuo politinio nepilnavertiškumo kompleksų, ksenofobijos ir nepasitikėjimo labiau nei pati gražiausia retorika", - susitikime sakė A. Paulauskas.
Štai čia ir gali iškilti taip dažnai mūsų paprasto tautiečio - ne ksenofobo, ne ekstremisto, ne antisemito - nuomonė. "O ko tie žydai nori? Kodėl visąlaik reikia atsiprašinėti? Argi neužtenka, kiek mes jau atsiprašėme? O be to, už ką atsiprašyti? Juk aš nežudžiau žydų vokietmečiu. Ir šiaip - tegu pasižiūri, ką jie daro su palestiniečiais savo valstybėje?"
Ir iš tikrųjų ar verta kiekviena proga atsiprašinėti? Ar verta prisiminti tai, kas seniai praėjo? Juk ar ne patys žydai kalti dėl savo nelaimių? Juk patys provokavo lietuvius. Ir dabar provokuoja savo reikalavimais. Čia norėčiau supažindinti su vienu nesenu atradimu internete. Lietuvos nacionalsocialinės partijos svetainėje diskusijose rašoma (kalba netaisyta):
"*zydai* paskleide krikscionybe. tai buvo ishkreiptas tikejimas, nes buvo daug negeru dalyku, nors ir vaidinama gerucius. Veliau zlugo romos imperija (kaip tik kai isitvirtino religija)"
Toliau - nuobodus pasaulinės istorijos faktų suminėjimas, kuriuos vainikuoja išmintinga išvada:
"Ir manau, kad jeigu ne *jie*, tai nebutu net susiformaves nacionalizmas arba komunizmas, o jei butu, tai gilioj senovej ir tai tik butu praeitis."
Taigi žydai paskleidė krikščionybę ir jie yra kalti dėl to fašistų atėjimo, vadinasi, patys kalti ir dėl savo naikinimo.
Na, ir ką čia bepridėsi? Tokių gudragalvių yra visame pasaulyje. Lietuviai tikrai čia nėra išimtis. Tačiau pasaulyje tokiems teiginiams išėjus į viešumą visuomet atsiranda tų, kurie protestuoja. Vieną kartą diskutuojant su prancūzu panašiomis temomis jis pasakė, kad nuo antisemitinių, rasistinių teiginių nėra apsaugota nė viena visuomenė. Tačiau svarbu, ar toje visuomenėje atsiranda tų, kurie protestuoja prieš tai. Paprastai tą daro intelektualai. Deja, pas mus to nėra. Ar daug kas protestavo prieš Vytauto Šustausko pareiškimus? Ar daug kas protestavo, kai "Lietuvos aidas" išspausdino atvirai antisemitinius tekstus?
Šie retoriniai klausimai, keliami dėl žydų, nėra iš noro jiems patikti (kažin kaip tai galima padaryti?). Jie keliami dėl mūsų pačių, nes tai rodo mūsų subrendimo lygį, mūsų atsakingumą sau ir savo kaimynui. O tai nėra tušti žodžiai.
Tad mūsų vidutinio doro tautiečio pozicija nėra tokia jau nekalta, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Ji leidžia vešėti abejingumui.
Tad ką daryti A. Paulauskui? Jis elgiasi politiškai korektiškai: sako gražias kalbas, aplanko muziejus, parodo savo dėmesį. Tačiau niekas nesupras, jei nebus imtasi konkrečių ir aiškių darbų: įtariamųjų dalyvavus žydų žudynėse patraukimas baudžiamojon atsakomybėn, prieš karą turėto žydų turto grąžinimo klausimas, atviras holokausto Lietuvoje įvertinimas.
Tai suvokti mūsų visuomenei vis dar skaudu, tačiau būtina, jei mes sakome, kad gyvename demokratinėje valstybėje.
