lietuvos visuomene!zuoko,landsbergio ir kitu panasiu tarkim seimos yra apsaugotos.bet nutiko kai blogieji auka pasirinko viena kitokia seima.3 metuku mergyte meiliai kalbancios mamos viska taip daryti,kas buvo daroma net nesuprato kas vyksta vonioje lovoje ant kilimo.kaip jau tikrai nebegalejo suprasti ir 6 ryto atsibudusi ir pamaciusi dar daugiau keistai apsirengusiu sunu stovinciu jos kieme,kuriame vaikscioja begioja,zaidzia.bet ji tada tikrai akimirksniu suprato,kad tie keisti kalbantys sunys taip ziauriai suzaloje tecio veida ji nugalabijo ir buvo laidotuves ir kad jie gal jau paskutini karta atejo jos draskyti ir vel tai paciai mamai matant.bet sunu autobuselyje ji jau nieko nebegalejo ir nebenorejo suprasti nei fiziskai nei dvasiskai.ir dabar kai dar keli zmones sunaujos paklausia apie ta mergaite,sunauja parodo trumpa video kaip Stankunaite laiko apsikabinusi triusiuka,kuri karts nuo karto paseria toji mergaite.o toji laimute labai laiminga nes tiki kad daugiau niekada mergaite nebeprisimins ne tik raudono pimpalo,bet ir seneliu ir tetos kurie ja ir uzaugino.tokios baigties nebutu nei vienoje kaukazo saliu net ir rusijoje.nes net ir vyriskai atrodantis ir ginklu turintis Drasius Kedys ju nepanaudojo,o bande sesers teisejos padedamas seimos garbe nuplauti europos sajungos salies teisme.deja buvo nuzudytas kaip ir dar daug zmoniu atsiradusiu atsitiktinai tame "Drasos" kelyje.bet kelione tesiasi,sunauja loja,kandziodama zmones...........................................viskas ivyko ir vyksta valdant sunaujos varda susigalvojusiai konservatoriu valdziai.

na va Patackai, tau "antroji vaikyste" matosi jau prasidejo :) gal kiek ankstokai, bet vistiek dziaugiames su tavimi...

V.Daujotyte. Zmogus ir jo kalnas
... Monsinjoras sieloje išlaikė poetiško vaikiškumo, išsiliejusio ir begaline meile vaikams. Nuotrauka
vaikų šviesiais drabužėliais. Užrašas, likęs istorijai: Lietuvių jaunoji Karta prie pirmosios Šv. Komunijos. Vilniaus Arkikatedroje jis kviesdavosi
vaikus kuo arčiau altoriaus, jo vienuoliktos valandos vaikų Mišios buvo
stebuklingas kūrinys. Švelniai pabardavo moteris – jūs, močiutės, nerikiuokite savo nuodėmių nuo gimimo dienos, Dievulis atleis... Vaikai manęs laukia... Kai Katedroje pasirodydavo vaikų iš Vabalninko, kartodavo –
jie patys gražiausi... Prieš kelis dešimtmečius laiške buvo parašęs įsidėmė-
tinus žodžius: „Ar Jūs dar nežinote, kodėl aš taip kartais ieškau vaikų
draugystės? Kodėl man taip kartais norisi į jų akis žiūrėti? Tai jų akyse –
gyvena šaukliai, mane šaukią gyventi. Ar Jūs įsižiūrėjote gerai, koks jų
juokas? Tai jų juoke aš ieškau D(ievo) karalystės grožio.” Tai ne šiaip sau,
dėl pasakymo. Tikėjo esant Dievo karalystės grožį, ieškojo į jį kelių, prasidedančių žemėje. Gali būti, kad žmogaus mįslė iš tiesų slypi vaiko, atėjusio
iš ten, akyse. Koks yra pasaulis, matyti iš vaikų. Tereikia atidžiai įsižiūrė-
ti į jų akis, klausytis jų juoko. Iš čia prasideda išminties takas. Kodėl savo
skvarbioje ir negailestingoje ontologijoje F. Dostojevskis tiek dėmesio skyrė vaikams, kodėl Ivano Karamazovo maištą, jo „norą grąžinti savo bilietą” į antropofagišką pasaulį motyvavo ir nekaltų vaikų kentėjimu? „Ir jei
vaikų kančios turėjo papildyti tą kančių sumą, kuri buvo būtinai reikalinga nupirkti tiesai, tai aš iš anksto tvirtinu, kad visa tiesa neverta šitos kainos”. (F. Dostojevskis, ,,Broliai Karamazovai”).
Pasaulis nevertas nekalto vaiko ašaros, – šią, kiek perkeistą, F. Dostojevskio mintį Monsinjoras yra ne sykį sakęs. Kaip ir išganančio grožio
formulę. Grožis nepriklauso tik menui, grožis yra svarbiausia būtį harmonizuojanti galia. Monsinjoras jautė, kad pasaulis vis labiau nusikalsta šiai
harmonijai nusikalsdamas vaikams, kurie pirmieji žūsta stichijose, avarijose, įkaitų dramose, katastrofose. Vaikams, skaudžiai, nepagydomai sergantiems užterštame, užnuodytame gyvenime, skurstantiems, apleistiems,
paliktiems, pamestiems, nereikalingiems. Vaikams, sunkiai nusikalstantiems. Vaikų ir paauglių sunkių nusikaltimų skaičius yra mažesnis negu
jų savižudybių. Monsinjoras nujautė didėjančią vaikų gyvenimo krizę; nematė kitos išeities – tik meilę, reiškiamą konkrečiu rūpesčiu. Kiek komisijų, skirtų nepilnamečiams nusikaltėliams, beglobiams, neįgaliems vaikams, į kurias įėjo Monsinjoras, – bent palaikydamas savo žodžiu ir autoritetu.
Tautai, kuri nebemyli savo vaikų (kiek kūdikių, vaikų namų, internatinių mokyklų turime; gimsta vis mažiau, o prieglaudų reikia vis daugiau),
gresia didžiausias pavojus.

žmogau, kaip turi juodai savęs nekęsti, kad diena iš dienos slapstaisi po kitų vardais it kaukėmis...

žmogau, kaip turi juodai savęs nekęsti, kad diena iš dienos slapstaisi po kitų vardais it kaukėmis...

žmogau, kaip turi juodai savęs nekęsti, kad diena iš dienos slapstaisi po kitų vardais it kaukėmis...

žmogau, kaip turi juodai savęs nekęsti, kad diena iš dienos slapstaisi po kitų vardais it kaukėmis...

Įžvalga apie žmogų vaiką iš tiesų puiki, tiksli, logiška ir moksliška. Tačiau tų biblijinių citatų "varinėjimas" yra pilstymas iš tuščio į kiaurą. Jau jei dvasiškis S.Tomkevičius mergaitės nelaikė žmogumi, paniekinęs ją ginusius patvorinius ir minią, ko tuomet verta šventu pagrindu paremta A.Patacko demagogija? Gegužės 17 d. apie 100 žmonių gynė žmogų vaiką, arti pustrečio šimto žmonių-slibinų žmogėdrų spjaudėsi dujomis iš balionėlių, švaistėsi bananais ir lazdomis, išsvaidė gynėjus ir sudraskė žmogų vaiką. visi kiti žmonės ne vaikai ir ne slibinai stovėjo po medžiu ir žiūrėjo į šį cirką lygiai taip pat, kaip viduramžiais šventieji inkvizitoriai ir budeliai kankindavo pasmerktuosius. Kur tuomet tu buvai, mergaitės gynėjau? Kur buvo tavo bendraminčiai, signatarai, seimūnai, kunigija ir kiti gėrio ir išminties skleidėjai? Gegužės 17 valstybinio banditizmo prieš žmogų vaiką fone įvairių zitų kelmickaičių, loretų jankauskaičių ir daug daug kitų mielų moterų ramios ar linksmos, malonios laidos ir kalbos apie pyragų kepimą, sūrių spaudimą, dainas, sveikinimus, linksminimus, linkėjimus gero vienas kitam, o kartais ir pamoralizavimą apie meilę vaikams, mažų mažiausiai yra šventvagiškos, kaip ir kalbos apie žmogų vaiką Adomą, teisingiau būtų sakyti Ievutę. Gal čia labjau tiktų kitas dievo mylimiausias biblinis personažas (palieku jo vardą jums žinovams parašyti), kuris aukodamas dievui savo sūnų, ruošėsi jį papjauti. Labai tikėtina, kad tas pjaunamas biblinis vaikelis jautė tą patį, ką jautė ir Garliavos mergaitė, draskoma "dėžių" ir "motinos". Ši situacija būtų arčiau realaus žemiško gyvenimo.

tuo,kuo nesi. is karto matosi "minciu genialumas'toks budingas baigusiems Minsko milicijos mokykla.

Tyras kaip pamazgų kibire