Skiriama Mergaitei
Adomas, pirmasis žmogus, buvo vaikas. Dievas sukūrė žmogų „pagal savo paveikslą ir panašumą“, sukūrė jį vaiku. Nes Dieve yra visko, yra ir vaiko. Tobulas žmogus yra vaikas. Vaikas yra tikrasis žmogus. Vaikas turi visa, ko reikia tobulam žmogui, ir turi svarbiausia, ko reikia tobulybei – tyrumą, castitas. Šventajame Rašte dar rašoma – „kaip vyrą ir moterį jį sukūrė“. Reiškia, Adome slypėjo ir vyras, ir moteris, o tai gali būti tik vaike. Vaikas dar nėra nei vyras, nei moteris (angeliukai!), šis virsmas įvyks vėliau.
Toliau pasakyta – „jiedu buvo nuogi, žmogus ir jo žmona, tačiau nejautė jokios gėdos“(Pr.2,25). Gėdos dėl nuogumo nejaučia vaikai. Ir taip jie, Adomas ir Ieva, gyveno Rojuje, kol neparagavo uždrausto vaisiaus, gėrio ir blogio pažinimo vaisiaus. Dievas sakė – „nuo gero bei pikto pažinimo medžio tau neleista valgyti, nes kai tik nuo jo paragausi, turėsi mirti“. Jie paragavo, ir jie mirė. Juose mirė vaikas.
***
Tačiau Dievas buvo gailestingas žmogui, ir leido jam kaskart atgimti vaiku. Kaskart, gimus vaikui, gimsta Adomas, pirmasis Žmogus. Kol žmogus yra vaikas, jis yra rojuje, jis buvoja rojuje, bet tai trunka labai neilgai. Po to jis miršta – vaikas miršta jame. Pažvelkim į nuotraukas – tas mažylis, kuris žiūri į tave visiškai nekaltomis, švariomis akimis, ką jis turi bendro su šiuo barzdotu, pavargusiu ir padėvėtu veidu, kurį matai veidrodyje?
Vaikų akyse, ypač kūdikių, yra kažkokio keisto ir graudaus liūdesio – savo pirmgimį vadinau liūdniuku. Jie nekalba, jie liūdi. Ar jie žino, kad jie išnyks? Ar jie žino, kas yra pasaulio sielvartas? Turbūt. Vaikai nepaprastai protingi, jie žino daugiau už mus. Kaip jie galėtų nežinoti, kad mirs? Bet Dievas yra gailestingas. Jis leidžia vaikui gyvuoti mumyse – tiek, kiek mes sugebėsim. Žmogus yra tiek žmogus, kiek jame yra vaiko. Kartais vaikas gyvuoja jame nuo gimimo iki pat jo dienų pabaigos. Tokie žmonės vadinasi šventieji
***
Dievas yra labai gailestingas. Jis leidžia mums išgyventi dar vieną vaikystę. Tai senatvė. Aišku, jei mes kuo nors šito nusipelnėme. Toks žmogus senatvėje tampa vaiku. Mačiau, kaip ligoninėje gulintis bejėgis senelis prigludo ir apkabino prie jo pasilenkusią slaugę, diktą geraširdę moterį. Toji suprato ir kaip kūdikį paėmė jį ant rankų. Vaikai myli senelius, o seneliai vaikus. Suaugusio žmogaus gyvenimas iš Dievo vilčių tarsi iškrenta. Ar dėl to, kad yra neteisingas?
***
„Anuomet atvesta pas Jį vaikų, kad uždėtų rankas ant jų ir pasimelstų. Mokiniai draudė. Bet Jėzus tarė: „Leiskite mažutėlius ir nedrauskite jiems ateiti pas mane, nes tokių yra Dangaus karalystė“. Ir, uždėjęs ant jų rankas, Jis keliavo toliau“
„Leiskite mažutėlius prie manęs“, – liepė Kristus. Kristus irgi buvo vaikas. Kaipgi kitaip – Jis juk buvo Dievo sūnus, iš Jo paveikslo ir panašumo. „Kūdikėlis Jėzus“ – štai netyčia , bet genialiai nusakyta Kristaus esmė. Kodėl nieko nežinome apie Jo, suaugusio, gyvenimą, išskyrus paskutinius trejus metus. Vaikystė – ir treji metai kelionės į Golgotą. O kas tame tarpe?
Vienas mįslingas sutapimas: „Vaikelis augo ir stiprėjo, jis darėsi pilnas išminties, ir Dievo malonė buvo su juo“. Taip kalbama apie Jėzų-vaiką. O štai kaip apie Jėzų suaugusį: „O Jėzus augo išmintimi, metais ir malone Dievo ir žmonių akyse“. Tiek apie vaiką, tiek apie suaugusį – tais pačiais žodžiais...
Jėzus liks vaiku visą gyvenimą, nepaisant savo paskirties suvokimo, ištikusio Jį dar dvylikametį, nepaisant žinojimo, kas Jo laukia. Išliks vaiku, nepaisant Golgotos šmėklų. Šitaip išgali tik Dievas, Dievo sūnus. Vaikas ir Skausmų vyras vienu metu.
Todėl viduramžių exampla'ose, trumpuose vaizdinguose pasakojimuose, sutinkame regėjimus ostijoje kraujuojančio kūdikėlio Jėzaus. Reiner'is iš Lježo aprašo regėjimą – prie kryžiaus prikaltą berniuką, iš kurio praverto šono į eucharistijos taurę laša kraujas ir vanduo.
Golgotoje žmogija įvykdė infanticidą-vaikžudystę. Buvo nužudytas vaikas, Dievo vaikas.
***
Vaikas yra tobulas, tobulas žmogus. Kaipgi? Argi jis nėra silpnas ir gležnas, jo kūnelis neproporcingas, jo judesiai juokingi, jo lemenimas nerišlus? Tačiau visa tai kažkodėl yra labai miela. Miela – štai kur slėpinys. Žmogau suaugėli, būk tu nors šimtąkart tobulas ir talentingas, bet jei esi nemielas...Ir todėl vaiko netobulybė yra tobulybė, nes yra miela, o tai reiškia išties tobula. Mieli jo judesiai, jo čiauškėjimas, jo kvapai, mielas pats jo buvimas šalia. O jo akys ...ar yra kas tobulesnio už jų tyrą?
***
Pereikite gatve, žvelkite sutiktiems žmonėms į akis. Kaip pasielgs suaugusieji – geriau nereikia...Tik vaikas jums atsakys, tik jis supras jus be žodžių, ir atsakys savo žvilgsneliu, gal susidrovės, bet nusišypsos, ir žvilgsniu palydės...Aišku, jeigu jumyse dar yra vaiko...
Algirdas Patackas
