1941 m. laikinoji Juozo Brazaičio–Ambrazevičiaus vadovaujama Vyriausybė su naciais nekolaboravo: ji stengėsi manevruoti ir esant sudėtingai situacijai bent kažką laimėti, ir šiuo istoriniu epizodu mes galime didžiuotis, sako Nepriklausomybės akto signataras Algirdas Patackas.
„Ten (laikinojoje vyriausybėje – ELTA) buvo žmonės, kurie tokioje, atrodo, beviltiškoje situacijoje darė tai, kas yra įmanoma, ir 1941 metų sukilimo fone tai buvo ta Lietuvos žmonių pastanga, kuri nuplovė 1940 metų dėmę, kai mus okupavo neiššovus nė šūvio. Tai tiesiog vienas iš istorijos epizodų, kuriais galime didžiuotis“ , – ketvirtadienį spaudos konferencijoje naujienų agentūroje ELTA sakė signataras.
„Vyriausybė nekolaboravo, o manevravo, yra esminis skirtumas tarp dviejų dalykų. Kolaboravimas – kai tu susidedi su okupantu viena ar kita forma, o manevravimas – kai tu bandai nelygioje kovoje nors kažkiek atsilaikyti ir laimėti“ ,– teigė A. Patackas.
Su juo ne visiškai sutiko istorikas Liudas Truska: pasak jo, laikinoji vyriausybė norėjo bendradarbiauti su naciais ir sukurti satelitinę Lietuvos valstybę, kuri būtų Trečiojo reicho sąjungininkė, tačiau naciai su tuo nesutiko.
„Laikinoji vyriausybė siekė sukurti Lietuvos valstybę nacistinės valstybės satelito pavidalu, bet naciai atstūmė laikinąją vyriausybę, nes jų planuose lietuviams kaip tautai nebeliko vietos Europoje. (...) Laikinosios vyriausybės negalima kaltinti kolaboravimu, o negalima todėl, kad ji norėjo kolaboruoti, bet naciai atstūmė jos ištiestą ranką. Kai vyriausybė pasiūlė skelbti visuotinę Lietuvos vyrų mobilizaciją, formuoti lietuviškas divizijas, kurios vyktų su Vermachtu į Rytų frontą ir kovotų prieš bolševizmą, jei bus pripažinta laikinoji vyriausybė, naciai net neatsakė į šitą pasiūlymą“ , – kalbėjo istorikas.
„Buvo ten įtampos momentas, kai vokiečiai norėjo Lietuvą paversti protektoratu taip, kaip Slovakiją, vyriausybė pareiškė, kad ji su tuo nesutinka, yra dokumentai išlikę. Taip kad laikyti vyriausybę slovakišku variantu nėra prasmės, nes Slovakijoje ta vyriausybė išsilaikė, o pas mus ji greitai buvo paleista ir pats Brazaitis turėjo slapstytis“ , – kitokią įvykių versiją pateikė A. Patackas.
A. Patackui pritarė ir Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (TSPMI) studentas Vytautas Keršanskas. Pasak jo, pirmoji laikinosios Vyriausybės užduotis būtent buvo įrodyti vokiečiams, kad Lietuva gali būti nepriklausoma ir tvarkytis pati, ir to nepavykus pasiekti ji atsistatydino.
„Kažkokia grupelė žmonių, net nelabai politikų, susiburia iš pašaukimo tautai ir paskelbia nepriklausomybę, iš niekur, ekspromtu, tikėdamasi kažkaip išlaviruoti tarp dviejų milžiniškų jėgų. Vien jau tai yra gerbtinas ir įvertintinas elgesys. (...) Vyriausybė, dar bandžiusi laviruoti, galiausiai atsistatydino, nes pamatė, kad tikslas, pirminis tikslas pasiekti nepriklausomą Lietuvą, šalia nacių nebus įmanomas“ , – kalbėjo V. Keršanskas.
V. Keršanskas atkreipė dėmesį, kad tarptautinėje arenoje dažnai pateikiama tik viena pusė – lietuviai, prisidėję prie holokausto, o kita pusė, žydus gelbėję lietuviai, tarsi pamirštama. Jis pažymėjo, kad Lietuvoje taip ir nebuvo suformuoti SS daliniai, o fiktyvūs žydų getai visų pirma buvo steigiami tam, kad būtų galima geriau apsaugoti žydus, kol naciai išeis.
„Nežinant arba neturint pakankamai įrodymų, yra vis tiek stipriai, tvirtai teigiama, kad taip, buvo kolaboruojama su naciais, vykdyta pronacistinė veikla, netgi užsiimta žydų naikinimu. Iš čia ir atsiranda priešprieša ir poreikis apginti savo tautos didvyrius“, – teigė V. Keršanskas.
Istorikas ir politologas Marius Kundrotas taip pat pastebėjo, kad dabar dažnai linkstama Antrąjį pasaulinį karą ir apskritai istoriją vertinti tik per žydų tautos prizmę, kitus genocidus tarsi ignoruojant. Jo teigimu, taip vienos tautos istorijos versija bandoma primesti visiems.
„Yra taikomi dvejopi standartai, tarsi tik žydų kančia būtų tikra kančia, tik žydų atminimas būtų saugotinas. Šitame kontekste ir Lietuvos laikinoji vyriausybė vertinama. Jei iš tiesų būtų duomenų, kad ji ar atskiri jos veikėjai prisidėjo prie nekaltų žmonių žudymo, nesvarbu kokios tautybės, tada sutikčiau, būtų galima vertinti kritiškiau, gal net ir kaltinti, smerkti. (...) Be abejo, svetingumo atšaukimas žydams buvo tam tikras reveransas vokiečiams, bet, sutikime, yra skirtumas tarp svetingumo žydams atšaukimo ir žudymo“ , – teigė M. Kundrotas.
A. Patackas pabrėžė, kad žydšaudžiai turi būti smerkiami, tačiau negalima sutapatinti jų ir laikinosios vyriausybės.
„Mes, kaip lietuviai, turime savo žydšaudžius smerkti labiau už visus kitus. Yra niekšiška žudyti nekaltus žmones, nepaisant išlygų, kas kur dalyvavo, kolaboravo ir taip toliau. Bet jei tai vyko, kuo dėta laikinoji vyriausybė? Kas gali įrodyti, kad ji prisidėjo fiziškai prie šito naikinimo? Tie du dalykai nepainiotini“, – sakė A. Patackas.
L. Truska teigė, kad vis dėlto laikinoji vyriausybė į žydus ir jų problemas žiūrėjo per daug abejingai. Jis priminė, kad ji priėmė nutarimą vengti tik viešų žydų egzekucijų, kad pabėgusių žydų turtas vykdant Lietuvių aktyvistų fronto programą buvo nusavintas.
Į tai A. Patackas atsakė, kad pasitraukusių žydų turtas turėjo būti suvalstybintas, nes kitaip minia būtų jį išgrobsčiusi arba sau pasiėmę vokiečiai. Taip pat jis pabrėžė, kad dažnai laikinoji vyriausybė neturėjo jokios realios galios ir apie kažkokios programos vykdymą kalbėti klaidinga, egzekucijų sustabdyti ji daug galių irgi neturėjo.
M. Kundrotas pažymėjo, kad, jo nuomone, laikinosios vyriausybės smerkėjai dažnai prieštarauja patys sau – viena vertus, teigia, kad ji jokių realių galių neturėjo, antra vertus, kaltina ją kolaboravimu su naciais. Politologo teigimu, tuo ji gali būti kaltinama tik pripažinus, kad ji turėjo realią galią, ir tokiu atveju galima ją lyginti su kitomis to laikotarpio vyriausybėmis, kurios bendradarbiavo su naciais dėl pragmatinių interesų.
L. Truska sutiko, kad laikinoji vyriausybė realios galios turėjo labai mažai, tačiau taip, pasak jo, buvo dėl vokiečių nesutikimo bendradarbiauti – jei vokiečiai būtų priėmę laikinosios vyriausybės pasiūlymą, Lietuva būtų tapusi satelitine Vokietijos valstybe kaip Slovakija ar Kroatija.
