Lietuvos pirmoji vyrų teniso raketė Ričardas Berankis būdamas 17-os tapo „US Open“ jaunių čempionu ir pasirašė sutartį su didžiausia pasaulio sporto vadybos kompanija IMG. Kita Balžeko teniso mokyklos narė Akvilė Paražinskaitė trylikos tapo Europos (U-14) čempione, o tos pačios IMG dėmesį patraukė sulaukusi vos 14-os.
Pasaulyje rastume vos kelis tenisininkus, kurie galėtų pasigirti tokiais pasiekimais. Tačiau pati Akvilė, kartais pavadinama laiką lenkiančia tenisininke, atvirai kalba apie kur kas ambicingesnius planus – kuo greičiau pasiekti pirmą Moterų teniso asociacijos (WTA) reitingo šimtuką, o kada nors būti ir geriausiai pasaulyje.
– Kada pradėjai lankyti tenisą ir kas tave atvedė į šį sportą?
– Į pirmąją teniso treniruotę, kai man buvo šešeri, atvedė tėveliai. Tada dar buvau per maža, kad pati pasirinkčiau kurią sporto šaką lankyti, bet jau po pirmųjų treniruočių man šis sportas labai patiko. Žaisdama tenisą patiriu daug azarto ir suvokiu, kad tik nuo manęs pačios priklauso galutinis rezultatas. Jeigu kas nepavyko, gali kaltinti tik save.
– Kas treniruojantis ir dalyvaujant varžybose labiausiai įkvepia?
– Treniruojantis smagiausia, kai viskas eina kaip per sviestą, kai smūgiuoju ir vis pataikau, kai kojos – lyg zuikio. Tada – puiku! O varžybose tolesnėms kovoms užveda pergalės skonis.
– Ar turi savo idealų sporte ir gyvenime?
– Gyvenime konkretaus idealo neturiu. Na, o sporte mane labiausiai žavi Ričardas Berankis ir jo žaidimo stilius, judėjimas aikštėje, smūgių įvairovė ir jų jėga. Kai matai visa tai gyvai, atrodo iš tiesų įspūdingai. O iš pasaulio teniso žaidėjų labiausiai patinka belgė Justine Henin.
– Kaip psichologiškai ruošiesi varžyboms?
– Kartu su treneriu aptariame galimą mačo eigą, pasiruošiame žaidimo planą ir tą padarę pradedame
aktyvų ir linksmą apšilimą. Svarbu, kad viskas būtų atliekama su gera nuotaika, be jokios įtampos.
– Kokia įprasta tavo dienotvarkė?
– Paprastai keliuosi 7.30 val. ryte. Tada papusryčiauju, skiriu valandėlę pamokoms ir važiuoju į rytinę treniruotę, kuri prasideda 10 valandą. Treniruotė dažniausiai trunka apie 2,5 valandos, po jos tiek pat – pustrečios valandos – poilsio. Per tą laiką spėju ir pavalgyti, ir pasimokyti, ir šiek tiek pailsėti. Po to pradedame antrąją treniruotę, kuri trunka apie dvi valandas, o po jos dar laukia fizinio pasirengimo treniruotė. Po tokios dienos nėra nieko geriau kaip soti ir skani vakarienė namie. Tiesa, po jos dar tenka prisėsti ir prie mokslų.
– Treniruotis tenka daug. Niekada nebuvo kilęs noras mesti teniso ir imtis ko nors kito?
– Taip, būna savaičių, kai treniruojuosi visas septynias dienas ir tik kartais gaunu laisvą sekmadienį. Todėl, žinoma, pasitaiko ir sunkių akimirkų, bet tikrai dar nebuvo taip, kad galvočiau viską mesti ir ieškoti kito užsiėmimo. Turiu gerą komandą, kuri man apie tai neleidžia net susimąstyti.
– Kiek laiko per metus tenka praleisti Lietuvoje ir užsienyje?
– Tiksliai niekada nebandžiau skaičiuoti, bet per metus dalyvauju apie 25-iuose turnyruose. Taigi viskas priklauso nuo to, kaip sekasi turnyruose. Kuo daugiau pergalių iškovoji, tuo il giau išsilaikai, o tada ir užsibūni ilgiau.
– Ką tau pačiai reiškia tos kelionės?
– Esame žaidę turnyruose JAV, Turkijoje, daugelyje Europos šalių. Šios kelionės man reiškia labai daug, bet ne dėl paties keliavimo, o todėl, kad išvykę daug treniruojamės ir dalyvaujame varžybose. Išbandau jėgas su kitomis žaidėjomis, o tai leidžia man ir toliau tobulėti kaip sportininkei.
– Ar sunku iškęsti namų ir šeimos ilgesį?
– Šeimos pasiilgstu, bet mes visą laiką palaikome ryšį ir bendraujame. Kai esu išvykusi, naudojamės skaipu, vienas kitam rašome elektroninius laiškus. Tai man labai svarbu, nes šeima visada džiaugiasi kartu su manimi, kai sekasi, ir palaiko, kai būna sunkių akimirkų.
– Ar užtenka laiko draugams?
– Turiu vieną gerą draugę ir vieną gerą draugą – trenerio sūnų Arną, kuriam dabar penkeri. Šaunus berniukas. Tų tikrųjų draugų ne tiek ir daug, todėl laiko pabendrauti užtenka. Kai grįžtu iš užsienio, visada susitinkame, nueiname į kiną ir smagiai leidžiame laiką drauge.
– Tavo amžiaus merginų kasdienybė dažniausiai visai kitokia...
– Taip, bet man to tikrai netrūksta. Turiu tikslą, kurio siekiu, ir man padeda visa komanda bei mano šeima. Daugiau apie nieką negalvoju. O tikslas yra vienas – tapti geriausiai pasaulyje. Kaip bus – pamatysime. Kol kas negalvoju apie tai, kad iš teniso kada nors uždirbsiu ir pragyvensiu. Dabar stengiuosi tik tobulėti, eiti į priekį, o visa kita atsiras savaime.
– Ar sunku derinti sportą su mokslu?
– Mokausi Ozo vidurinėje mokykloje. Ten yra sportininkams paruošta nuotolinio mokymosi programa. Tad visas mokymasis vyksta internetu ir kol kas mokslai sekasi gerai. Jeigu dėl varžybų ir tenka šiek tiek atsilikti nuo klasės draugų, grįžusi visada juos pasiveju.
Domas Burkauskas
