Vasarį Klaipėdoje surengtame Lietuvos lengvosios atletikos žiemos čempionate A.Palšytė šalies uždarų patalpų šuolių į aukštį rekordą pagerino dviem centimetrais. Trenerės Tatjanos Krasauskienės auklėtinė peršoko kartelę, iškeltą į 197 cm aukštį. Ankstesnis Lietuvos uždarų patalpų rekordas – 195 cm – nuo 1997 m. vasario 7 d. priklausė Nelei Žilinskienei. A.Palšytė taip pat vienu centimetru pagerino ir absoliutų šalies rekordą.
Lietuvos žiemos čempionatą ketvirtą kartą laimėjusi Airinė uostamiestyje bandė įveikti ir į 200 cm aukštį iškeltą kartelę, tačiau visi trys bandymai buvo nesėkmingi. Pernai Europos jaunimo (iki 23 m.) vicečempione tapusi šuolininkė tikisi, kad greitu laiku jai paklus ir šis aukštis.
Daugkartinė Lietuvos čempionė, pasaulio ir Europos jaunimo čempionatų prizininkė vienintelė atstovavo mūsų šaliai kovo pradžioje Sopote, Lenkijoje, vykusiame pasaulio uždarų patalpų čempionate, kuriame jai nepavyko patekti į finalą. Lietuvė atrankos varžybose įveikė 192 cm aukštį ir pasidalijo 10–11 vietas. Geriausios 2013 m. šalies lengvaatletės rinkimuose antrą vietą užėmusi sportininkė tvirtina, kad prasibrauti į finalą jai sutrukdė jaudulys.
Londono olimpinėse žaidynėse vienuoliktą vietą užėmusiai, o pernai pasaulio čempionate dvyliktai likusiai A.Palšytei svarbiausias šių metų startas – Europos čempionatas, rugpjūčio 12–17 d. vyksiantis Šveicarijos mieste Ciuriche.
Kaip vertinate žiemos sezoną? Kiek balų sau parašytumėte?, - paklausė A.Palšytės LTOK žurnalas "Olimpinė panorama"
Manau, kad žiemos sezonas man buvo gana neblogas. Jame pasiektų rezultatų vidurkis – 192 cm. Vienintelė iš Lietuvos lengvaatlečių dalyvavau planetos pirmenybėse Lenkijoje. Už stabilumą ir nacionalinį rekordą būtų galima man skirti dešimtuką, bet nė vienas sportininkas nėra tobulas, todėl tiktų ir stiprus aštuonetas.
Neseniai pagerinote Lietuvos rekordą. Ar jautėte, kad pavyks tai padaryti?
Tikrai tikėjausi ir seniai norėjau pagerinti šį rekordą. Nemažai dirbome ir gana stabiliai šokinėjau didelius aukščius per treniruotes. Galėjau numanyti, kad jau šį sezoną toks aukštis man paklus.
Kokie tikslai buvo pasaulio čempionate? Kas sutrukdė Sopote pasirodyti geriau?
Turėjau tikslą pakliūti į finalą ir jame kiek įmanoma geriau pasirodyti. Buvo išties apmaudu, kad dėl vieno nesėkmingo bandymo likau už finalo borto. Trukdė jaudulys, nepavyko prieš varžybas gerai išsimiegoti. Tačiau nėra ko teisintis. Šuolininkių meistriškumas šiuo metu yra labai aukštas, o tai, kad pagal geriausią sezono rezultatą buvau penkta–septinta, dar nereiškė, jog tokią vietą ir užimsiu. Vis dar nesu pripratusi prie tokio didelio aukščio, tad šokti 195 cm gal dar buvo šiek tiek sunkoka. Bet jau žinau, kad tikrai ne ką prastesnį rezultatą – 192 cm – rimtose varžybose galiu pasiekti. Šis aukštis man jau tampa įprastas. Tuo galiu pasidžiaugti. Tikiuosi, ateityje man bus įprasti ir 195 cm, kurie garantuos vietą finale.
Per Lietuvos čempionatą bandėte peršokti kartelę, iškeltą į dviejų metrų aukštį. Kada tikėtis tokio didmeistriško šuolio?
Dviejų metrų aukštį jau bandžiau atakuoti keturis ar penkis kartus. Klaipėdoje buvau arčiausiai tikslo. Dar niekada nesijaučiau taip patogiai ir drąsiai, bandydama peršokti du metrus. O kaip bus ateityje – matysime. Tikiuosi, neilgai trukus pavyks peršokti.
Kokie svarbiausi startai laukia vasarą?
Svarbiausias – rugpjūtį Šveicarijoje vyksiantis Europos čempionatas. Jame stengsiuosi parodyti geriausią sportinę formą. Iki tol planuoju dalyvauti komercinėse Deimantinės lygos varžybose. Kovą jose turėčiau pradėti gegužės 18 d. Šanchajuje vyksiančiame etape.
Kiek laiko skiriate treniruotėms? Ar daug eksperimentuojate?
Techninėms treniruotėms kartais prireikia ir trijų valandų, o sprinto užtenka pusantros ar dviejų. Dažnai treniruojuosi po du kartus per dieną. Per pirmąją treniruotę šuoliuoju, bėgioju, o per kitą dėmesį skiriu bendram fiziniam pasirengimui ir sprogstamosios jėgos ugdymui. O eksperimentų su trenere tikrai nevengiame. Keliaujant po pasaulį ir matant, kaip varžovės atlieka vienus ar kitus pratimus, norisi pabandyti ir pačiai.
Ar esate patenkinta treniruočių sąlygomis?
Šis klausimas – tarsi opa skrandyje. Stengiesi negalvoti apie tai, bet nepavyksta. Su įvairiomis problemomis tenka susidurti vos ne kasdien. Jei atvirai, tikrai negaliu džiaugtis treniruočių bazėmis, jų kokybe, funkcionalumu ir kita. Jau vien pagalvojus apie vasaros sezoną darosi silpna. Prisiminus, kaip pernai po traumos teko ruoštis Europos bei pasaulio čempionatams, darosi graudu. Vilniuje vis dar neturime tinkamo ir gero lengvosios atletikos stadiono, o maniežo būklė vis blogėja. Maniežas ne sezono metu mums neprieinamas, o takelių ir tinkamo sektoriaus lauke nėra. Pernai glaudėmės Vilniaus universiteto stadione, bet dėl prastos dangos jame būdavo nesaugu bėgioti. O šokinėti į aukštį nebuvo kur, kol neatradome Vilniaus rajone, Balsiuose, esančio mokyklos stadionėlio. Ten mums leido porai mėnesių nusivežti savo čiužinį bei stovus. Noriu šiek tiek pabėgioti – vykstu į VU stadioną, reikia daryti jėgos treniruotę – į „Impulsą“, reikia šokinėti – į Balsius. Taip ir sukuosi ratu. O dabar, artėjant vasaros sezonui, vėl neaišku, ar jau turėsime sutvarkytą Vingio parko stadioną.
Kol kas Lietuvoje neturite lygiaverčių varžovių. Ar artimiausiu metu gali jų atsirasti?
Sunku nuspėti tokius dalykus. Nesu trenerė ir nematau, kokie vaikai ateina sportuoti. Kol kas viena geresnių šuolininkių Lietuvoje – Gintarė Nesteckytė, tačiau ji dar nėra mano lygio sportininkė. Gintarė – daugiau nei dvejais metais už mane jaunesnė. Galbūt aukštų rezultatų iš jos sulauksime šiek tiek vėliau.
Su kuriomis varžovėmis daugiausiai bendraujate?
Su visomis sutariu gana neblogai. Iš elitinių šuolininkių galėčiau išskirti Londono olimpinių žaidynių čempionę rusę Aną Čičerovą, švedę Emmą Green, pastaruoju metu nemažai teko bendrauti ir su kroate Blanka Vlašič, o iš jaunesnių šuolininkių geriausiai sutariu su itale Alessia Trost, nes esame pažįstamos dar nuo jaunių čempionatų.
Pasaulio šuolių į aukštį rekordas – 209 cm – gyvuoja nuo 1987-ųjų. Kodėl niekam nepavyksta jo pagerinti?
Kalbama, kad ne vienas to meto aukštas rezultatas buvo pasiektas vartojant neleistinų preparatų. Tai tarsi vieša paslaptis. Nežinau, ar šis rekordas buvo pasiektas švariai, ar ne, bet žinau viena – šuoliai į aukštį yra psichologinė rungtis. Nemažai kas jau galėjo pagerinti šį rezultatą, bet nė viena iš pajėgiausių šuolininkių nesusidorojo su psichologija. Juk ir B.Vlašič, ir A.Čičerova yra įveikusios išties didelius aukščius su atsarga.
Manau, kad nežinodamos, jog kartelė iškelta į rekordinį aukštį, geriausios šuolininkės jau seniai būtų pagerinusios šį rekordą.
Kaip sekasi studijuoti verslo informacijos vadybą Vilniaus universitete? Ar esate patenkinta savo pasirinkimu?
Studijos sekasi gerai, šiuo metu atlieku profesinę praktiką ir rašau baigiamąjį darbą. Studijomis esu patenkinta, nes jos man suteikė žinių ir apie komunikacijos srities subtilybes, ir apie ekonomiką bei vadybą, tad jaučiuosi galinti dirbti įvairiose srityse. Dėl šios studijų krypties universalumo ir tam tikrų asmeninių savybių gavau taip norimą praktikos ir darbo vietą farmacijos bendrovėje „Bayer“ ir tuo labai džiaugiuosi. Mano pavyzdys rodo, kad galima suderinti profesionalų sportą su mokslu bei darbu.
Kaip leidžiate laisvalaikį?
Pastaruoju metu atrodo, jog laisvalaikio visai nėra arba jo tiek mažai, kad nė nepastebiu. Stengiuosi taip susiplanuoti darbotvarkę, kad spėčiau ir pasportuoti, ir padirbėti, ir pailsėti. Šiuo metu mano laisvalaikis – rašyti bakalauro darbą ir skaityti knygas. Tiesa, savaitgaliais turiu šiek tiek daugiau laisvo laiko, tad stengiuosi ilgiau pamiegoti, aplankyti tėvus, sočiau pavalgyti ir tiesiog nieko per daug neveikti, kad naują savaitę pasitikčiau produktyvi.
Iki Rio de Žaneiro olimpinių žaidynių lieka mažiau nei 900 dienų. Daug tai ar mažai?
Daug. Dar lieka daugiau nei dveji metai. Žvelgiant į ketverių metų pasirengimo ciklą tai yra beveik pusiaukelė. Per tiek laiko gali labai daug kas nutikti, o ir varžybos dar laukia ne vienerios ir ne dvejos.
Dviejų metrų aukštį jau bandžiau atakuoti keturis ar penkis kartus. Klaipėdoje buvau arčiausiai tikslo. Dar niekada nesijaučiau taip patogiai ir drąsiai, bandydama peršokti du metrus. O kaip bus ateityje – matysime. Tikiuosi, neilgai trukus pavyks peršokti.
Tomas Gaubys ("Olimpinė panorama")
