Daug kas mato negeroves šalyje, jų kaltininkus ir supranta, kad reikia veikti. Bet nemažai daliai žmonių mąstymo aiškumą temdo mitai, metafizika. Ir pasiklysta jie tarp trijų pušų. Tai galiu teigti, nes pastaruoju metu daug tenka kalbėtis su žmonėmis miestuose ir rajonuose.
Paskutinis toks pokalbis tapo simboliniu, nes vyko jis vienoje radijo laidoje. Įdomiausia tokių pokalbių dalis prasideda tada, kai pradedama ieškoti sistemos krizės priežasčių. Ko tik neišgirsti. Dabar madingiausia priežastis – „pilietiškumo stoka“. Bet kai paklausi, kas yra tas mistinis, išgirtasis pilietiškumas, niekas dorai negali atsakyti. Tai kažkoks „aktyvumas vardan aktyvumo“ nesuvokiant galutinio tikslo. Esą pakaktų, kad „žmonės“ virstų „piliečiais“, ir viskas susitvarkytų. Esą kai tu esi „pilietis“, tai tu pradedi aktyviai balsuoti (nežinia, už ką), kontroliuoti valdžią (nežinia, pagal kokius kriterijus), tuomet valdžia tokio aktyvumo išsigąsta ir tampa gera, pukuota ir maloni. Priminsiu, kad mes jau 20 metų visi esame Lietuvos Respublikos piliečiai, bet gyvenas smunka žemyn vis giliau.
Kitas idealistinis paklydimas – manyti, kad visi Lietuvos piliečiai turi vienodą interesą, kad įmanoma „tautos vienybė“. Nenorima pripažinti, kad dabartinė šalies visuomenė pagal savo materialinę padėtį skyla į tris klases – oligarchus, samdomo fizinio ir protinio darbo žmones, ir į smulkiuosius verslininkus. Radijo pašnekovas į klausimą, koks gali būti bendras interesas tarp energetikos oligarcho Janukonio ir badaujančio bedarbio Vardenio Pavandenio, atsako - jie abu nori tapti turtingesniais, taigi jų interesai vienodi... Bedarbis pirmiausia nori gauti darbo, normaliai pavalgyti, vaistų nusipirkti. Jau nekalbant apie tai, kad oligarchas visada sieks kuo didesnio pelno visų kitų „piliečių“ kišenės sąskaita. Bet pašnekovams tai nė motais. Jie nemato skirtumo tarp oligarcho, samdomo žmogaus ir vos kvėpuojančio smulkaus verslo.
Laidos pašnekovas, kuris dalyvavo Sąjūdžio iniciatyvinėje grupėje, aiškiai tuo didžiuojasi. Ir sako: “Toks malonus jausmas tuos laikus prisiminus...“ Žinoma, kai jis maudėsi minioje ir į visas puses pažadus dalino, tai buvo malonu. Už nieką neatsakai, tik visiems žadi, žadi. O kas įvyko po to? O po to, anot pašnekovo, įvyko „kažkas netikėto“, kažkas „neprognozuoto“. Atsirado klanai, kurie valdžią užgrobė, turtą privatizavo, sąžiningus sąjūdiečius nustūmė, liaudį nurengė, ir turime ką turime. Negi neaišku, kad nuvertus socializmą ir atkūrus kapitalizmą, kitaip ir būti negalėjo, nes kapitalizmas yra pinigo viešpatija? O kas kaltas, ar ne Sąjūdžio vadai? Ne, atsako - kalta LDDP. O kai pasakai, kad socializmą griovė Sąjūdis kartu su LDDP (tada dar LKP), diriguojant KGB vadovybei, tai ponas Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys nuo tiesos tik raukosi.
Ir kai skurdo ir neteisingumo prispausti žmonės išeina į gatves, šitie „pilietininkai“ juos ima skirstyti į gerą minią (Sąjūdžio laikais) ir blogą minią (sausio 16 d., Garliava). Kokiais kriterijais remiantis jie tai daro? Juk visi tie žmonės – „piliečiai“. Dabar buvę Sąjūdžio vadukai bijo minios. Dabar jau minia nepatinka. Žinoma, sotiems ir viską turintiems nepatiks neturtingų, alkanų ir nuskriaustų žmonių minia. Oligarchų interesų gynėjams negali patikti samdomo darbo žmonių ir smulkaus verslo, visuomeninės moralės, vaikų interesų gynėjai.
Čia ir kyla kitas klausimas – ką keliame į pirmą vietą? Individą? Tautą? „Piliečius“? Ar klasę? Žinoma, gyvenime šios kategorijos neegzistuoja atsietos, jos iš dalies persipina. Bet tai kategorijos, kurios turi savo identitetą. Jeigu į pirmą vietą kelsime individą, turėsime tą, ką turime dabar – stipriojo kultą, rinkos anarchiją, valstybės kaip kolektyvo griūtį, masinę emigraciją, moralės krizę. Jeigu kelsime tautą – būsime tautininkais, smetonininkais, nacionalistais. Tauta vieninga būti negali, jeigu ją suskaldo materialinės nelygybės grioviai.
Be to, jeigu save kaip tautas į pirmą vietą kels mūsų žymiai skaitlingesni kaimynai lenkai, rusai, vokiečiai – tai grįšime į XIX-XX amžiaus karus, ir mes pražūsime. Jeigu kelsime „piliečius“, tai būsime geriausiu atveju naivuoliais, kurie nežino, kas yra tas „pilietis“ ir kieno interesus jis gina. Išvada: į pirmą vietą reikia kelti klasę, samdomo darbo žmonių klasę ir smulkaus verslo klasę – nes šios dvi klasės sudaro Lietuvoje ir ne tik joje absoliučia daugumą. Šios dvi klasės turi vienytis, atmetusios visus buržuazinius prietarus, o susivienijusios – paimti valdžią ir taip sutvarkyti valstybę, kad engėjų mažumą būtų pastatyta į vietą, o engiamųjų dauguma taptų iš tikrųjų laisva.
Algirdas Paleckis,
Socialistinio Liaudies Fronto pirmininkas
