Dvejus metus Vilniaus „Žalgirio“ futbolo klube dirbęs Arminas Narbekovas neseniai sulaukė pasiūlymo iš puikiai pažįstamos šalies. Austrijos rinktinės treneriai norėtų, kad Seulo olimpinis čempionas talkintų jų šaliai per 2010 metų pasaulio čempionato Europos zonos atrankos varžybas.
Keliolika metų Austrijoje praleidęs A.Narbekovas sulaukė neoficialaus Austrijos rinktinės kvietimo, tačiau pulti derėtis su jį kviečiančiais draugais lietuvis neskuba. „Galutinai susieti savo gyvenimo su Austrija nelabai norėčiau. Nors ir turiu Austrijos pilietybę, gimtosios šalies niekuomet neužmiršiu“, - vakar „Respublikai“ prisipažino A.Narbekovas.
Vienas geriausių visų laikų Lietuvos futbolininkų prieš kelerius metus pradėjęs trenerio karjerą savo ateitį sieja su gimtąja šalimi. Praėjusių metų pabaigoje „Žalgirio“ klubą palikęs A.Narbekovas kurį laiką ilsėjosi, tačiau naujo darbo dar neturi.
„Žinau, kad noriu likti šalia futbolo, dirbti čia, Lietuvoje, tačiau kur dirbsiu dar nežinau“, - tikino ilgametis Vilniaus „Žalgirio“ ir Lietuvos rinktinės saugas.
Praėjusių metų rudenį palikote „Žalgirio“ klubą, tačiau nutolti nuo futbolo turbūt neketinate? - „Respublika“ paklausė A. Narbekovo.
Kai tiek metų praleidau futbole ir sporte, užsiimti kuo nors kitu būtų sunku. Pernelyg nutolti nuo futbolo neketinu. Praėjo vienas gyvenimo etapas, labiau susijęs su užsieniu, dabar atėjo kitas, kurį sieju su Lietuva.
- Galbūt tapsite kurios nors A lygos komandos treneriu?
Šiuo metu daugelis klubų yra sukomplektavę sudėtį artėjančiam sezonui, tačiau kaip žinome, trenerių darbas nėra pastovus - gerų rezultatų norima per trumpą laiką, todėl praeina keletas mėnesių ir kai kurie treneriai lieka be darbo. Atrodo, norisi viską padaryti gerai, tačiau sporte kartais atsiranda įvairių kliūčių, kurių nenumatysi. Panašiai praėjusiais metais atsitiko ir mums su „Žalgiriu“. Atrodo viskas buvo tvarkoje, tačiau atsirado tam tikrų problemų, kurios sutrukdė žengti paskutinį žingsnį. Apm audžiausia tuomet, kai viskas einasi sklandžiai, o baigiantis sezonui koją pakiša kortelės ir traumos. O jų nenumatysi - niekuomet negali būti tikras, kad žaidėjai išliks sveiki.
Norint išvengti šių problemų reikia turėti ilgą atsarginių žaidėjų suolelį. Nors trenerio darbas sudėtingas, jis vistiek labai traukia.
- Ar nenorėtumėte tapti klubo vadovu ar savininku?
Klubo vadovai nėra labai artimi su komanda, o treneris su žaidėjais bendrauja kiekvieną dieną - atsiranda toks ryšys, kurį aš pats esu praėjęs. Trenerio darbas man mielesnis. Kur dirbsiu dar nežinau, tačiau norėtųsi grįžti ir žiūrėti, ką galima nuveikti. Nesu toks žmogus, kad kam nors pereičiau kelią, o susidarius galimybei bendrą kalbą rasti būtų galima.
- Ar Lietuvos futbolas sparčiai žengia į priekį?
Taip, žingsnis yra padarytas, tačiau visur reikia stabilumo. Kartais sublizga rinktinė, klubai stiprinasi ir deda daug pastangų, viskas eina į gerąją pusę. Kuo stipresnė bus nacionalinė lyga, tuo bus pajėgesnė rinktinė. Galbūt atsiras rimtesnių rėmėjų ir žaidėjai svarstys - važiuoti į Rusiją ar likti Lietuvoje. Dabar pradėjo statyti ir Nacionalinį stadioną. Džiugu, kad reikalai pajudėjo.
- Pasaulio čempionato atrankos varžybose Lietuvos rinktinė pateko į vieną grupę su austrais, kurių futbolą puikiai pažįstate.
Taip, Austrijoje tenka dažnai lankytis, ten gyvena ir mano vaikai.
Dabar, kai patekome į vieną grupę su austrais, jie nori mane prikalbinti talkinti jų rinktinei, tačiau man būtų įdomiau ką nors daryti Lietuvoje. Po burtų traukimo Austrijos rinktinės vyriausiasis treneris Josefas Hickersbergeris duodamas interviu sakė, kad lietuvių nė kiek nebijo, nes Lietuvoje turi draugą - labai gerą šnipą, kuris apie Lietuvos futbolą jam papasakos viską. Bet kaip minėjau, mieliau dirbčiau Lietuvoje.
- Dabar dėl jūsų turės kovoti Lietuvos ir Austrijos futbolo federacijos?
Ne, galbūt ne. Nors ir turiu Austrijos pilietybę, gimtosios šalies niekuomet neužmiršiu. Praeina tam tikras laiko tarpas, kurį praleidi darbo reikalais ir viskas. Neplanavau užtrukti taip ilgai - atrodo pasirašai kontraktą dvejiems metams, po to dar dvejiems ir dar... Tačiau Lietuva turi tam tikrus pliusus, čia gyvena mano mama, broliai, seserys, draugai, gimtinėje praleidžiu laisvalaikį. Čia yra viskas.
- Ar austrai į jus neturėtų dėti didelių vilčių?
Manau, kad taip.
