Aktorius Aistis Mickevičius vaikystėje svajojo tapti chirurgu. Deja, svajonei koją pakišo kraujo baimė. Tiesa, dabar seriale “Drąsos kaina", aktorius įkūnija ginekologą. “Priešingai nei mano herojus, jei reikėtų priimti gimdymą, pažaliuočiau ir nualpčiau. O jei gatvėje reikėtų suteikti pirmąją pagalbą... Greičiau jau krisčiau prie kraujuojančio sužeistojo", - atviravo A.Mickevičius.
Taip jau nutinka, kad aktoriui prilimpa personažo charakteris, žmonės linkę suvienodinti veikėją ir jį vaidinantįjį...
Taip nutinka, bet ne visiems. Mano vaidmenys teatre, televizijoje ar serialuose kažkaip prie manęs realiam gyvenime nelimpa. Čia, matyt, ne tik profesionalumo, bet ir asmeninių savybių reikalai. Gal viskas todėl, jog esu charakterinis aktorius. Personažą kuriu iš aplinkos, iš stebėjimų, o ne “nuo savęs", kaip Lietuvoje mėgstama. Kažkaip surandu labai gerą santykį tarp personažo ir savęs, todėl jokių ypatingų paralelių niekas ir neieško.
Seriale vaidinate gydytoją, kurio reputacija nėra pavyzdinė: ir kyšį paima, ir nešvariais darbeliais užsiima. Koks jūsų paties santykis su žmonėmis baltais chalatais?
Esu iš tų “begemotų", kurie bijo ir skiepų, ir bet kokio apsilankymo įstaigose su raudonu kryželiu. Norėčiau niekada nesirgti ir būti sveikas, nes galva ima suktis vien nuo poliklinikos ar ligoninės kvapo. Nors jei išties prispirtų reikalas, atsiduočiau į gydytojų rankas be kalbų. Tfu, tfu, tfu, bet ligoninėje nesu gulėjęs. O dėl tų kyšių... Sunku man juos įteikti, bet yra tekę, dėl artimųjų ir šventos ramybės.
Seriale mano, kaip ginekologo, vaidmuo dėkingas tuo, kad gavau privilegiją sukiotis tokiame kabinete, į kurį anksčiau nebūčiau pakviestas dėl fiziologijos. Tačiau dabar suprantu, koks nelengvas ginekologo darbas. Čia kaip tame anekdote - jis kasdien priverstas ieškoti problemų ten, kur kiti randa laimę.
Sunegalavęs vengiate gydytojų ir sveikatos problemas sprendžiate žolelių arbatėlėm?
Neatmeskim to, kad liaudies medicina - žolelės ir panašiai - yra dargi labiau tradicinė nei dabartinė. Man priimtiniausias variantas: tradicinės ir netradicinės medicinos sąveika. Jeigu efektyviausias būdas pasveikti yra vaistai ar operacija arba kita procedūra - puiku, tą reikia ir rinktis. Jeigu gali padėti dar ir žolių nuovirai - valio. Juk svarbiausia, kad vėl būtum sveikas.
Atslinkus rudeniui, kai už lango pliaupia lietus, ne vieną apninka slogutis. Kaip gelbėjatės nuo niūrių nuotaikų?
Geriu vitaminą C, nevengiu pasivaikščiojimų pėsčiomis ir šiaip stengiuosi rinkti iš gyvenimo teigiamas emocijas.
Pastaruoju metu labai išpopuliarėjo sveikos gyvensenos principai. Laikotės jų?
Jeigu yra galimybė pasirinkti natūralų, ekologišką produktą, kodėl to nepadarius? Juk akivaizdu, kad dažnu atveju toks produktas yra nepalyginamai skanesnis už didžiųjų prekybos centrų siūlomą masinį. O keisti gyvenimo būdą į sveikesnį irgi labai pagirtina. Jei žmonės daugiau judėtų, mažiau apsirytų, išmoktų mėgautis sveiku, geru, kokybišku maistu, per daug nepiktnaudžiautų alkoholiu ir kitais “malonumais", visuomenė taptų ir sveikesnė, ir pažangesnė.
Šokių projekte sulaukiate nemažai kritikos, ypač iš Jurijaus Smorigino. Ar įsižeidžiate?
Visų pirma atskirkim pelus nuo grūdų, o konstruktyvią kritiką nuo tiesiog pasvaičiojimų ir blevyzgų. Konstruktyvi kritika visada ir visur reikalinga, ji padeda judėti į priekį, ieškoti naujų galimybių. Deja, šiame projekte jos nedaug. Išskirčiau labai profesionaliai komentuojančią Jūratę Norvaišienę. Ji tai daro inteligentiškai ir nesiekdama didelių efektų. O gerbiamas Jurijus iš komisijos pirmininko vaidmens padaro šou. Todėl nematau prasmės pykti. Greičiau tai kelia natūralų juoką. Juk išvadintas bedarbiu, darbų nepraradau, o išvadintas “biezdariumi", nepraradau talento. Bet chamizmas ir narcisizmas charakterizuoja jį patį.
Kaip susidomėjote kvepalų kūryba?
Kvapams jautrus esu nuo vaikystės. Visą gyvenimą uodžiu aplinką. Natūraliai “užkibau" ant parfumerinio “kabliuko", nes ėmiau domėtis, kaip kuriami kvepalai, kokia jų istorija. Norėjau netgi parfumerio specialybės važiuoti studijuoti į Grasą, bet tai be proto brangu. Tada atradau “Kvapų namus" Vilniuje ir ten dalyvavau jau ne viename seminare ir kūrybinėse dirbtuvėse. Dabar daugiausia praktikuojuosi namuose. Uodžiu, maišau, lavinu uoslę... Mano namai virtę tikra alchemijos laboratorija. Kol kas tai hobis, beje, nepigus, bet ateity, kas žino... Labai norėčiau, kad mano kvepalai atsidurtų “butikuose" ir nišinėse kvepalų parduotuvėse, bet tam reikalingos didelės investicijos. Tačiau aš kuriu kvepalus individualiai.
Esate sakęs, jog teatrą ir mėgstate, ir jo nekenčiate...
Nuo meilės iki neapykantos - vienas žingsnis. Ir atvirkščiai. Kažkaip nesusiklostė mano romanas su teatru. Matyt, nereikia jam manęs, nors man jo labai trūksta. Esu pilnas kūrybinių idėjų, bet tuo, matyt, ir esu “nepatogus" aktorius. Per daug klausinėju, per daug tikiuosi. Nors tikiuosi viso labo tik kūrybinio dialogo su režisieriumi. Taigi teatro visuomenei tebesu neatrastas klodas.
