Rašyti komentarą...
Nuoroda nukopijuota
× Pranešti klaidą
"Publikuota 2014.04.01" KOMENTATORIAI CIA BL...VISAI GALVELES PERKAITE.
taip galima nukeliauti iki Didziosios Romos imperijos laiku ir pradziuginti italus!
Merkel galetu padovanoti Lietuvai Vytauto laiku zemelapi:)
Tegyvuoja Didžioji Kinija - rusiškos gyvatės traiškytoja.
DŽUNGUO.
DŽUNGUO.
tai greiciau ne perspejimas ,o raginimas,net provokavimas
Jei A.Merkel įteikė žemėlapį Kinijos svečiui, tai galėjo įteikti ir V.Putinui Maskvos kunigaikštystės kokių 1390 metų žemėlapį Vladimiro - Suzdalės teritorijoje. Dar reiktų patikrinti ar po to Maskva visas duokles Lietuvai sumokėjo. Gal dar skola iš tų laikų pūpso. O jei dar su procentais...:)
Nors Stalino ir Mao Dzeduno profiliai buvo piešiami ant daugelio plakatų, tokio tipo diktatoriai buvo pagrįstai įtarūs vienas kito atžvilgiu. Vėlesnis Damanskio salos skandalas ir Baikalo Amūro magistralė (BAM) netiesiogiai susiję. Rusija negalėjo pasitikėti arti Kinijos sienos esančia Transsibiro magistrale ir didelėmis pastangomis pastatė vienbėgę magistralę ir neseniai netgi iškasė jungiantį 15 km tunelį. Karo tarp dviejų branduolinių valstybių galimybės daugiau teorinės. Ta supranta ir šių didžiulių šalių politikai. Tad Sibiro platybės po truputį susigrąžinamos "minkštu" būdu, per ten darbą dirbančius kinus, kurių Sibire nuosekliai didėja, o kai kur sudaro net ištisines gyvenvietes.
CITUOJU IŠ 2011m. ŽINIASKLAIDOS (V.Volovojus)
Tarp ekspertų nėra vieningo sutarimo dėl Kinijos planų Rusijos atžvilgiu. Viešojoje erdvėje populiari nuomonė, kad už Uralo rusų greitai visai neliks, o kinų ten amžiaus viduryje gali būti vos ne 10 milijonų, ir tai taps puikiu pretekstu Kinijai „apginti tėvynainių teises“.
Jau 2002 m. žinoma Rusijos demografijos specialistė Ž. Zainočkovskaja pažymėjo, kad Rusijos pasienio regionuose vienu metu gali būti apie 200–300 tūkstančių kinų. Ilgai dirbęs Kinijoje kaip sovietinės užsienio žvalgybos agentas ir gerai išmanantis kinų mentalitetą (visiškai perprasti jį ne kinui be galo sunku) A. Deviatovas mano, kad Pekinui nereikia imtis karinės agresijos prieš Rusiją siekiant jos Sibiro ir Tolimųjų Rytų. Pasak jo, šios žemės Kinijai yra strategiškai svarbios, bet naudos iš jų ji pasistengs gauti ne ginklu, o gudrumu. Be to, ekspertas pareiškė: „Rusija ir Kinija – kaimynai flange. Frontas yra nukreiptas Ramiojo vandenyno kryptimi. (...) Pagrindinis priešas – tai JAV“.
Politinės ir karinės analizės instituto direktoriaus pavaduotojas A. Chramčichinas neabejoja, kad Kinijos agresija prieš Rusiją tėra laiko klausimas. „Kinija objektyviai nėra gyvybinga dabartinėse savo sienose. Ji turi tapti didesnė, jeigu nenori tapti mažesne. Ji negali apsieiti be išorinės ekspansijos, kurios tikslas būtų resursų ir teritorijų užgrobimas. Tokia realybė. Be to, nereikia išsigalvoti, kad pagrindine Kinijos ekspansijos kryptimi taps Pietryčių Azija. Ten per mažai teritorijos ir išteklių ir labai daug vietinių gyventojų. Atvirkštinė situacija – labai daug teritorijos, daugybė išteklių ir visai mažai gyventojų – Kazachstane ir azijinėje Rusijos dalyje“, – tvirtina analitikas.
„Taip jau išėjo, kad žmogui psichologiškai lengviau varžytis ir kariauti su tais, kurie panašūs į jį. Užkariauti azijiečius mongoloidus (visas Ramiojo vandenyno regionas) kinams bus lengva, bet kaip užtikrinti europiečių ar rusų, kurių prigimtis jiems yra visai nežinoma, paklusnumą? Dominuoti ginklo jėga pernelyg neefektyvu, o socialinės arba, jei norite, psichologinės dominavimo pasaulyje sistemos Kinija pasiūlyti negali – dėl grynai biologinių priežasčių. Etniniai skirtumai tarp mūsų per dideli, europinės rasės kodo kinai nesulaužys, kaip ir mes jų“, – konstatavo forumo dalyvis. Kita vertus, yra nuomonė, kad gyvenantiems Sibire ir Tolimuosiuose Rytuose rusams patiks kinų įvesta tvarka bei dėmesys regionų raidai ir jie nesipriešins Kinijos ekspansijai. Žiūrint iš ruso savimonės pusės, šis argumentas yra abejotinas: rusai visada priešinosi užkariautojui, kad ir kokia sunki būtų jų padėtis, ir todėl kinus jie sutiks greičiau su neapykanta nei ištiestomis rankomis (ką jau kalbėti apie kinų kariavimo tradicijas: puldami jie negaili nieko, ir tai tik paskatintų rusų pyktį). Žinoma, didesnę vietinių gyventojų dalį galima tiesiog išnaikinti ir apgyvendinti užimtas teritorijas savo darbo jėga. Tačiau egzistuoja nuomonė: kad ir kokie ištvermingi ir darbštūs būtų kinai, rusiško Sibiro ir Tolimųjų Rytų klimatas nėra jiems priimtinas ir važiuotų jie ten visam laikui tik kraštutiniu atveju.
Nors Stalino ir Mao Dzeduno profiliai buvo piešiami ant daugelio plakatų, tokio tipo diktatoriai buvo pagrįstai įtarūs vienas kito atžvilgiu. Vėlesnis Damanskio salos skandalas ir Baikalo Amūro magistralė (BAM) netiesiogiai susiję. Rusija negalėjo pasitikėti arti Kinijos sienos esančia Transsibiro magistrale ir didelėmis pastangomis pastatė vienbėgę magistralę ir neseniai netgi iškasė jungiantį 15 km tunelį. Karo tarp dviejų branduolinių valstybių galimybės daugiau teorinės. Ta supranta ir šių didžiulių šalių politikai. Tad Sibiro platybės po truputį susigrąžinamos "minkštu" būdu, per ten darbą dirbančius kinus, kurių Sibire nuosekliai didėja, o kai kur sudaro net ištisines gyvenvietes.
CITUOJU IŠ 2011m. ŽINIASKLAIDOS (V.Volovojus)
Tarp ekspertų nėra vieningo sutarimo dėl Kinijos planų Rusijos atžvilgiu. Viešojoje erdvėje populiari nuomonė, kad už Uralo rusų greitai visai neliks, o kinų ten amžiaus viduryje gali būti vos ne 10 milijonų, ir tai taps puikiu pretekstu Kinijai „apginti tėvynainių teises“.
Jau 2002 m. žinoma Rusijos demografijos specialistė Ž. Zainočkovskaja pažymėjo, kad Rusijos pasienio regionuose vienu metu gali būti apie 200–300 tūkstančių kinų. Ilgai dirbęs Kinijoje kaip sovietinės užsienio žvalgybos agentas ir gerai išmanantis kinų mentalitetą (visiškai perprasti jį ne kinui be galo sunku) A. Deviatovas mano, kad Pekinui nereikia imtis karinės agresijos prieš Rusiją siekiant jos Sibiro ir Tolimųjų Rytų. Pasak jo, šios žemės Kinijai yra strategiškai svarbios, bet naudos iš jų ji pasistengs gauti ne ginklu, o gudrumu. Be to, ekspertas pareiškė: „Rusija ir Kinija – kaimynai flange. Frontas yra nukreiptas Ramiojo vandenyno kryptimi. (...) Pagrindinis priešas – tai JAV“.
Politinės ir karinės analizės instituto direktoriaus pavaduotojas A. Chramčichinas neabejoja, kad Kinijos agresija prieš Rusiją tėra laiko klausimas. „Kinija objektyviai nėra gyvybinga dabartinėse savo sienose. Ji turi tapti didesnė, jeigu nenori tapti mažesne. Ji negali apsieiti be išorinės ekspansijos, kurios tikslas būtų resursų ir teritorijų užgrobimas. Tokia realybė. Be to, nereikia išsigalvoti, kad pagrindine Kinijos ekspansijos kryptimi taps Pietryčių Azija. Ten per mažai teritorijos ir išteklių ir labai daug vietinių gyventojų. Atvirkštinė situacija – labai daug teritorijos, daugybė išteklių ir visai mažai gyventojų – Kazachstane ir azijinėje Rusijos dalyje“, – tvirtina analitikas.
„Taip jau išėjo, kad žmogui psichologiškai lengviau varžytis ir kariauti su tais, kurie panašūs į jį. Užkariauti azijiečius mongoloidus (visas Ramiojo vandenyno regionas) kinams bus lengva, bet kaip užtikrinti europiečių ar rusų, kurių prigimtis jiems yra visai nežinoma, paklusnumą? Dominuoti ginklo jėga pernelyg neefektyvu, o socialinės arba, jei norite, psichologinės dominavimo pasaulyje sistemos Kinija pasiūlyti negali – dėl grynai biologinių priežasčių. Etniniai skirtumai tarp mūsų per dideli, europinės rasės kodo kinai nesulaužys, kaip ir mes jų“, – konstatavo forumo dalyvis. Kita vertus, yra nuomonė, kad gyvenantiems Sibire ir Tolimuosiuose Rytuose rusams patiks kinų įvesta tvarka bei dėmesys regionų raidai ir jie nesipriešins Kinijos ekspansijai. Žiūrint iš ruso savimonės pusės, šis argumentas yra abejotinas: rusai visada priešinosi užkariautojui, kad ir kokia sunki būtų jų padėtis, ir todėl kinus jie sutiks greičiau su neapykanta nei ištiestomis rankomis (ką jau kalbėti apie kinų kariavimo tradicijas: puldami jie negaili nieko, ir tai tik paskatintų rusų pyktį). Žinoma, didesnę vietinių gyventojų dalį galima tiesiog išnaikinti ir apgyvendinti užimtas teritorijas savo darbo jėga. Tačiau egzistuoja nuomonė: kad ir kokie ištvermingi ir darbštūs būtų kinai, rusiško Sibiro ir Tolimųjų Rytų klimatas nėra jiems priimtinas ir važiuotų jie ten visam laikui tik kraštutiniu atveju.
@Pikasas
Na, V.Volovojaus, rusų įtakos agento citavimas, garbės tamstelei nedaro.
TĘSINYS
Pekinas kol kas demografiškai skverbiasi į Rusijos teritoriją ir stengiasi negadinti santykių su Maskva, ir tai užtikrina jam taikią naudą. Paimti kaimynės žemes karo keliu jis bandys tik žinodamas, kad nesulauks praktiškai jokio pasipriešinimo, o tai įmanoma tik aštrios Rusijos valstybingumo krizės atveju. Tokių tendencijų nematyti, todėl Kinija lauks. (Gal ta krizė,valdant V.Putinui, jau artėja? - P.)
Įsivaizduokime, kad kinai vis dėlto ryžtasi puolimui. Kadangi ateitį nuspėti sunku, tenka remtis šiandieniniais duomenimis apie teorinį ir praktinį abiejų šalių kariuomenių ir atskirų jų dalinių pajėgumą. Branduolinio karo variantą atmeskime iš karto, nes atominis ginklas vargu ar būtų naudojamas. Kai kas teigia, kad Kinijai reikalingi regionai bus užimti per mėnesį. Tačiau svarbu pažymėti, kad publikacijos autoriai daro anksčiau minėtą prielaidą, kad Pekinas pradės karą tik žinodamas, jog praktiškai jokio pasipriešinimo nebus. Jeigu viskas vyktų šiandien, rusų kariniai pajėgumai Sibire ir Tolimuosiuose Rytuose daugiau ar mažiau organizuotai reaguodami sugebėtų atremti kinų puolimą. Kaip rodo grynai statistinė rusų karinio potencialo šiuose regionuose analizė, vertinant per ginkluotės kiekio ir lygio prizmę, Rusijos pranašumas prieš Kiniją vis dar išlieka praktiškai visose srityse, pradedant nuo šarvuotos technikos ir baigiant aviacija.
Kitas klausimas, kad Kinija gali „imti“ žmogiškųjų ir technikos resursų (pavyzdžiui, senesnių modifikacijų tankų) gausa. Ir nėra garantijos, kad visa popieriuje registruota rusų technika sugebės skristi ir važiuoti. O dėl gyvosios jėgos kokybės, tai akivaizdu, kad Rusijos kariuomenėje profesionalų su rimta kovine patirtimi nėra daug. Tačiau ir Kinijos armijos didesnę dalį sudaro neaukštos kvalifikacijos kariai.
Čia iškyla labai rimtas klausimas dėl pajėgų perdislokavimo. Kitaip tariant, jeigu rusai sugebėtų kaip nors atlaikyti ar bent sulėtinti kinų puolimą (o tai tikėtina, prisiminus Hitlerio žaibo karo planus ir jų fiasko), jie laimėtų laiko ir galėtų permesti į frontą rezervines pajėgas ir rimtesnę ginkluotę. Žinoma, tai padaryti bus nelengva, nes kinai pasistengs sunaikinti visas įmanomas komunikacijas (pirmiausia Transsibiro geležinkelį). Tačiau rusai, manytina, irgi nesėdėtų rankų sudėję ir aviacijos smūgiais bandytų komplikuoti kinų kariuomenės judėjimą ir aprūpinimą. Pagaliau karas, apie kurį kalbama, nėra maža operacija ir pasiruošimas jam negali likti nepastebėtas. Todėl teoriškai rusai gali iš anksto sustiprinti savo karines pozicijas pasienyje. Tačiau net jeigu jie ignoruos visus signalus, bus užklupti netikėtai ir kinai užims norimas teritorijas, pastarieji praras dinamiką, turės rūpintis užimtų pozicijų kontrole ir sulauks kontrpuolimo .
Taigi tie, kas sako, kad Kinija jau dabar gali nušluoti Rusiją ir lengvai užgrobti jos Sibirą ir Tolimuosius Rytus, nėra teisūs. Vien šių teritorijų užėmimas Kinijai būtų sudėtingas ir užtruktų, o rusų kontrpuolimas įveltų šalį į ilgalaikį konfliktą, kuris pakirstų jos pajėgas. Kodėl Kinija neabejinga kaimyninėms Rusijos teritorijoms, nesunku paaiškinti elementariu geopolitiniu argumentu: kinams reikia erdvės, o Sibire daug ploto bei resursų ir mažai žmonių. Tačiau toli gražu nėra tiesa, kad kinai nori skverbtis į Šiaurės žemes – jie tikrai nori jomis pasinaudoti, bet vargu ar pasiruošę jas užimti kariniu būdu. Tai įmanoma tik tuo atveju, jeigu Rusijos valstybingumas atsidurtų ties žlugimo riba, kas yra labai abejotina . Kariauti su šiandienine Rusija Kinija pajėgi, bet su perspektyva pralaimėti ir dėl to, kad Maskvą tikriausiai paremtų Amerika. (Dabar abejonės dėl to atsiranda- P.) Trumpai tariant, Kinija yra pratusi laukti ir žaisti naudodamasi kitų nesutarimais, bet ne pati lįsti į problemas."
POST SCRIPTUM. Šiais , prieš dešimtį dienų perkeltais spaudos intarpais norėjau priminti , kad ir Rusija gali atsidurti okupuojamos Ukrainos vietoje. Tą, savita raiškia forma dabar padarė ir Vokietijos kanclerė A.Merkel.
Pekinas kol kas demografiškai skverbiasi į Rusijos teritoriją ir stengiasi negadinti santykių su Maskva, ir tai užtikrina jam taikią naudą. Paimti kaimynės žemes karo keliu jis bandys tik žinodamas, kad nesulauks praktiškai jokio pasipriešinimo, o tai įmanoma tik aštrios Rusijos valstybingumo krizės atveju. Tokių tendencijų nematyti, todėl Kinija lauks. (Gal ta krizė,valdant V.Putinui, jau artėja? - P.)
Įsivaizduokime, kad kinai vis dėlto ryžtasi puolimui. Kadangi ateitį nuspėti sunku, tenka remtis šiandieniniais duomenimis apie teorinį ir praktinį abiejų šalių kariuomenių ir atskirų jų dalinių pajėgumą. Branduolinio karo variantą atmeskime iš karto, nes atominis ginklas vargu ar būtų naudojamas. Kai kas teigia, kad Kinijai reikalingi regionai bus užimti per mėnesį. Tačiau svarbu pažymėti, kad publikacijos autoriai daro anksčiau minėtą prielaidą, kad Pekinas pradės karą tik žinodamas, jog praktiškai jokio pasipriešinimo nebus. Jeigu viskas vyktų šiandien, rusų kariniai pajėgumai Sibire ir Tolimuosiuose Rytuose daugiau ar mažiau organizuotai reaguodami sugebėtų atremti kinų puolimą. Kaip rodo grynai statistinė rusų karinio potencialo šiuose regionuose analizė, vertinant per ginkluotės kiekio ir lygio prizmę, Rusijos pranašumas prieš Kiniją vis dar išlieka praktiškai visose srityse, pradedant nuo šarvuotos technikos ir baigiant aviacija.
Kitas klausimas, kad Kinija gali „imti“ žmogiškųjų ir technikos resursų (pavyzdžiui, senesnių modifikacijų tankų) gausa. Ir nėra garantijos, kad visa popieriuje registruota rusų technika sugebės skristi ir važiuoti. O dėl gyvosios jėgos kokybės, tai akivaizdu, kad Rusijos kariuomenėje profesionalų su rimta kovine patirtimi nėra daug. Tačiau ir Kinijos armijos didesnę dalį sudaro neaukštos kvalifikacijos kariai.
Čia iškyla labai rimtas klausimas dėl pajėgų perdislokavimo. Kitaip tariant, jeigu rusai sugebėtų kaip nors atlaikyti ar bent sulėtinti kinų puolimą (o tai tikėtina, prisiminus Hitlerio žaibo karo planus ir jų fiasko), jie laimėtų laiko ir galėtų permesti į frontą rezervines pajėgas ir rimtesnę ginkluotę. Žinoma, tai padaryti bus nelengva, nes kinai pasistengs sunaikinti visas įmanomas komunikacijas (pirmiausia Transsibiro geležinkelį). Tačiau rusai, manytina, irgi nesėdėtų rankų sudėję ir aviacijos smūgiais bandytų komplikuoti kinų kariuomenės judėjimą ir aprūpinimą. Pagaliau karas, apie kurį kalbama, nėra maža operacija ir pasiruošimas jam negali likti nepastebėtas. Todėl teoriškai rusai gali iš anksto sustiprinti savo karines pozicijas pasienyje. Tačiau net jeigu jie ignoruos visus signalus, bus užklupti netikėtai ir kinai užims norimas teritorijas, pastarieji praras dinamiką, turės rūpintis užimtų pozicijų kontrole ir sulauks kontrpuolimo .
Taigi tie, kas sako, kad Kinija jau dabar gali nušluoti Rusiją ir lengvai užgrobti jos Sibirą ir Tolimuosius Rytus, nėra teisūs. Vien šių teritorijų užėmimas Kinijai būtų sudėtingas ir užtruktų, o rusų kontrpuolimas įveltų šalį į ilgalaikį konfliktą, kuris pakirstų jos pajėgas. Kodėl Kinija neabejinga kaimyninėms Rusijos teritorijoms, nesunku paaiškinti elementariu geopolitiniu argumentu: kinams reikia erdvės, o Sibire daug ploto bei resursų ir mažai žmonių. Tačiau toli gražu nėra tiesa, kad kinai nori skverbtis į Šiaurės žemes – jie tikrai nori jomis pasinaudoti, bet vargu ar pasiruošę jas užimti kariniu būdu. Tai įmanoma tik tuo atveju, jeigu Rusijos valstybingumas atsidurtų ties žlugimo riba, kas yra labai abejotina . Kariauti su šiandienine Rusija Kinija pajėgi, bet su perspektyva pralaimėti ir dėl to, kad Maskvą tikriausiai paremtų Amerika. (Dabar abejonės dėl to atsiranda- P.) Trumpai tariant, Kinija yra pratusi laukti ir žaisti naudodamasi kitų nesutarimais, bet ne pati lįsti į problemas."
POST SCRIPTUM. Šiais , prieš dešimtį dienų perkeltais spaudos intarpais norėjau priminti , kad ir Rusija gali atsidurti okupuojamos Ukrainos vietoje. Tą, savita raiškia forma dabar padarė ir Vokietijos kanclerė A.Merkel.
REKLAMA
REKLAMA
A. Merkel Kinijos vadovui įteikė dovaną – perspėjimą