Prisipažinsiu, jog šiek tiek sutrikau šį rytą perskaitęs viešoje erdvėje pasirodžiusią informaciją, jog Vilniaus miesto meras A. Zuokas bei jo vadovaujama Vilniaus miesto savivaldybė tam tikras opozicines politines partijas ruošiasi apskųsti teismui. Sutrikimas, o gal net nusivylimas apėmė ne dėl to, kad perskaičius šią informaciją pirmausia prisiminiau buvusį Vilniaus kino teatrą, kuriame dabar šeimininkauja mero žmonos parduotuvės, šilumos tinklus, Užupio namus, Kultūros sostinę su meno kūriniais ir vamzdžiais bei kitas abejotino skaidrumo istorijas. Nusivylimas apėmė dėl to, kad galvoje ėmė suktis tik viena mintis ‑ kažkieno idėjų vakuumas. Juk tokias absurdiškas mintis dėsto ne bet kas, o tariamas jaunimo šauklys, inovatyvaus mąstymo propaguotojas, drąsių idėjų bei pozityvo autorius A. Zuokas. Žmogus, kurio pagrindinė deklaruojama filosofija visą laiką buvo geriau kurti, o ne griauti.
Kaip bebūtų, akivaizdu yra viena ‑ dabartiniam merui inovatyvus mąstymas padeda tik sukurti idėją ir ją palikti neįgyvendintą. Nejučia prisimenu pažadus apie 6 400 litų per mėnesį sieksiančias algas, Vilniaus oro transporto bendrovę ar 20 procentų mažesnes šildymo kainas. Deja, sprendimų, kaip tas kilusias puikias idėjas realizuoti, net labai trūksta. Turbūt nenuostabu, kad pristigęs sprendimo būdų, jas meti ir tiesiog eini toliau, pats save nustebindamas imiesi važinėti neįprastomis transporto priemonėmis: segvėjumi, motoroleriu ar taksi. Ir tai, matyt, dar nėra riba. Ko tik žmonės, ypač politikai, nepadaro, siekdami pakliūti į eterį ar imituoti veiklumą. Todėl ir paskutinėse mero išsakytose mintyse jaučiamas ne tik pyktis, pagieža ar politinio keršto troškimas, bet kartu ir absoliuti desperacija bei nebežinojimas, ko griebtis, kad vis dar būti girdimam, matomam bei mylimam.
Šiuo trumpu savo komentaru tikrai nesiekiau pasamprotauti, kur link eina valstybė, kurioje politikai savo einamomis aukštomis pareigomis ima naudotis kovai su politiniais oponentais, o ne siekia tik sąžiningai dirbti ir įgyvendinti savo idėjas. Juo labiau, kad kai kuriose kaimyninėse valstybėse tokius procesus galima gyvai stebėti. Mano tikslas buvo gerbiamą merą paraginti pabusti iš to gilaus ir jau pakankamai ilgo porinkiminio miego bei pradėti iš tiesų ką nors gero kurti. Kurti ne tik savo, bet visų miestiečių labui, nes vilniečiai tik to ir laukia. Manau, kad jiems nereikia dar vieno drabstymosi purvais bei politikos devalvavimo. Gerbiamas mere, jei Jums to išvengti nepavyks ir vis dėlto liksite absoliutaus populizmo bei racionalių ir efektyvių minčių stygiaus kelyje, tai aš Jums skirsiu dovaną. Ta dovana ‑ tai priminimas, kaip vienas lietuvių kilmės Bogotos meras savo laiku pateko į viešumą po to, kai studentų auditorijoje apnuogino vieną savo kūno vietą. Gerbiamas mere, Jūs einate keliu, kuriame kitas žingsnis turėtų būti būtent toks.......
